Trupinėlis mano beprotybės

Elgeta

Net jiems nulenkus galvas,

Jų žvilgsnio niekam neprilyginsi.

Jie į tave nežiūri, į nieką atskirai,

Ir vis dėlto savaip aprėpia viską.

Jie elgetos, maldautojai, dievai.

Pirmiau juos pajunti nei pamatai,

Užkliūna mintys, nors nori nusisukti.

Ir nesvarbu, ar karštyje, ar akyje žiemos,

Sau pameluoji apie saują gailesčio,

Bet centą įmeti iš nerašytos pareigos

Arba, tą pareigą pajutęs, nueini.

Ir jų dvasia lyg žiūri iš toli.

Ar lygiai taip, kaip vienas su kaklaraiščiu išeis į darbą,

Kitas su skrybėle išeina į gatves?