Trupinėlis mano beprotybės

Teatras

Sunkios draperijos, sunkios užuolaidos,

Kilimas, slegiantis grindinio plokštes,

Ir eile sukabinti kostiumai –

Maskaradas skirtas ne publikai,

Tik apgauti save padoriau.

O žiūrovai skaitys iš akių.

Bet tai žino visi. Dar viena paslaptis –

Daug baisesnė –

Vaikšto koridoriais.

Pasimetęs vaiduoklis, šmėkla be tikslo;

Ji paneigs dramatizmą, ji visai nekerštinga;

Mes rūsy turim skrynią

Įkalinti pykčiui –

Prieš apatiją tai neveiksminga.

Jūs naujokas: įspėju,

Ne, prašau, nesakykit

Tam vargšam dramaturgui tiesos.

Jis idėjų žmogus, jis gyvena teorija,

Niekad nenori užbaigti istorijos,

Nes „apgaulei nėra pabaigos".

Tačiau, jei turėtų kantrybės... Galiausiai, sluoksnis po sluoksnio

Nusilupęs kostiumą, jis nieko nerastų,

Ir žaidimai sudužtų ant scenos.

Nesakyk jam, prašau, nesakyk,

Kad jo raštai – nieko verti,

Kaip kaskart paaiškėja sutemus.