Trupinėlis mano beprotybės

(s)miegas

Pats vienišiausias žmogus

Su pianinu skreite

Ant galinės sėdynės suspaustas siauram bendraminčių rate.

Pakelės degalinės pavėsy

Jie sustoję nuo vasaros slėpėsi.

Visur – tik vienspalviai laukai, visur, kur tiktai pažiūrėsi.

Kaip kampe gitara apdulkėjus,

Sniegas laukė, kol baigsis audra,

Miegas laukė, kol juokas liausis,

Ir tuomet nebylė planeta

Išverčia odą, horizontui užkibus išgaląstu mėnulio kraštu.

Šį gegužį prisnigo, o miegas...

Kaip priešas arti, už langų.

Pats vienišiausias žmogus

Su aureole žvaigždyno

Suspaustas ramių bendraminčių kalbų: nebūties, išnykimo.

Bet užmiega ne tam, kad pabustų.

Baimė rėkia, nasrai jai išdžiūsta,

Ir muzika leidžiasi snaigių pavidalu, grakščiai it šokėja užpusto.