Trupinėlis mano beprotybės

Auksas

Netikro aukso laikrodį

Pirkau skylėj ant kampo,

Pro šalį vėjas ūžė

Su debesų banda.

Galbūt jam kas nesisekė,

Galbūt iš kokio pykčio

Pralėkdamas apiplėšė mane.

Nusinešė sau skarą,

Šiurkščiai suvėlė plaukus,

Ir kaip dabar aš pasirodysiu kitiems?

*

Draugus radau aš prie kampinio stalo,

Kur gožia muziką sužvangantys stiklai.

Kiekvienas savo vaidmenį atliko,

O scenografiją atstojo buteliai.

Jie lošė kortom, kai prisėdau priešais.

Jų veidmainystė – melas. Nesikeičia veidai.

Aš savo kozirius slėpiau, nes šitaip reikia.

Šypsojausi, rėkiau, kaip liepė kaukė.

Visi žinojo, kas tokia esu,

Ir mano kortos – tai jokia apgaulė.

Artistė, aktorė – aš didžiavausi laikrodžiu,

Sakiau, jis labiau blizga priešais saulę.

Nors jau seniai aš apsipratus šioj draugijoj,

Jų juokas, džiaugsmas visada svaigino.

Atsilošiau kėdėj – šio karnavalo karalienė –

Ir laukiau įprastinio pritarimo.

Tačiau kažko pritrūko. Gal tik vaidenasi...

Nutilo. Gal neužteko žodžių, žvilgsnių, grimo...

*

Netikro aukso laikrodį

Aš pamečiau purve.

Ir be skaros

Nebegalėjau suvaidint savęs.

Girdėjau, vėjas juokiasi.