Trupinėlis mano beprotybės

Smiltis

Taip, kaip į kalną koptumei,

Įkopk į vandenyną.

Jo aukštos bangos dūžtančios

Išbudins tylią širdį.

Tačiau nueik ten vienas,

Pats sau turėki saulę

Ir šauk melsvoj platybėj,

Kur tik druska tegirdi.

Po mėnuliu siūbuodamas,

Bandyki prisiminti,

Kodėl taip lengva buvo žodžiais patikėti.

Ką tvirtino išminčiai,

Taip pat kalbėjo Faustas:

Liepė žiūrėt į žmones ir į priekį.

Bet ta trapi mažytė laimė, sugniaužta delne,

Ji ne didesnė už pajūrio smėlio kruopelytę.

Visi kalnai juk vieniši, ir vandenynas vienišas.

Tokių smilčių nebeišeina padalyti.

Praeitų metų eilėraštis, kurį buvau užmiršusi. Patikrinau: žodis „neišeina", kaip supratau, vartotinas.