Trupinėlis mano beprotybės

Priešas

Sustingsta plienas – mėnesio spalvos.

Balta šviesa paglosto šaltą odą

Ir suteka į runas – raštą ašmeny.

Man virš galvos iškeltas kalavijas,

Bet rankos kėlė jį be skausmo, be minčių.

Aš pamiršau iškvėpti, kai sustojau.

Kai kirtis nusileis, praplyš žvaigždė kiaurai

Ir kris paraudus iš dangaus, lėta, saldi it persikas.

Bet aš matau tik žolę prieš save,

Norėdama pajust, kaip ji siūbuoja,

Ir pilką sūkurį, ir žydrą rojaus blyksnį.

Ateina priešas. Jis neegzistuoja.