The One That Got Away (2 sezonas) ✔️

(4.2) "I was never a good boy."

Niall pastatė savo automobilį įprastoje mašinų parkavimose aikštelėje. Jis liepė man nesijaudinti dėl to, nuo galinės sėdynės paėmė raudoną futbolo kamuolį ir užsidėjo snapback sau ant galvos.

Jis įleido mus pro galines duris į kambarį su spintelėmis, kambarys turėjo duris į aikštę.

Padėkosiu mėnuliui ir šviesoms gatvėje, kurios leido man geriau viską matyti, ypač jį.

Jis nusiėmė savo snapback ir uždėjo ant mano galvos.

"Kam tai?"

"Tavo ausys nesušals? Aš matau, kad tau šalta. Taip pat matau, kad tavo kojos pašiurpusios."

"Tada nustok žiūrėti į jas."

"Taip, žinoma." Jis pasakė ir aš pavarčiau akis.

"Taigi, kaip mes žaisime? Tik nesakyk, kad devyniasdešimt minučių, nes aš numirsiu."

"Nesijaudink. Pirmas kuris įmuš du įvarčius laimės."

"Laisvai." Pasakiau, nors net neįsivaizdavau, kaip reikia žaisti futbolą.

Mes nuėjome į vidurį aikštės, jis padėjo kamuolį tarp mūsų.

"Bet čia nėra kas sušvilptų ir pradėtų žaidimą." Pasakiau ir jis suskaičiavo nuo penkių iki nulio.

"Palauk, ką?" Tai buvo viskas ką aš pasakiau, kai jis kojomis pagriebė kamuolį ir pradėjo bėgti nuo manęs, link vartų.

"Ei, whoa! Palauk manęs! Aš negaliu bėgti taip greitai." Surikau, bėgau kiek galėdama greičiau.

"Ir jis ĮMUŠA
!!" Jis suriko iškeldamas rankas į viršų, kai kamuolys atsitrenkė į vartų tinklą.

"Taip nesąžininga." Papriekaištavau ir bėgau link vartų pasiimti kamuolio.

"Pa-palauk ką tu darai?" Jis paklausė, kai aš į rankas paėmiau kamuolį ir bėgau link kitų vartų. "Tu laužai taisykles!"

"Man nerūpi!"

Aš numečiau kamuolį į vartus.

"Tai nesiskaito." Jis pasakė, buvau nustebinta, kaip greit jis atsidūrė prie manęs.

"Skaitosi. Ar tu apsiverksi?"

"Gerai." Jis atsiduso ir nuėjo paimti kamuolio, kad gautų dar vieną tašką. Jaučiausi pavargusi ir uždususi, mano kojos mirtinai sušalę.

"Kodėl gi man neįmušus antro taško ir nepabaigiant to?" Jis paklausė vaikišku balsu, stengdamasis suerzinti mane.

"Ne, aš nugalėsiu tave." Pasakiau ir pakartojau savo veiksmą, paėmiau iš jo kamuolį rankomis ir pradėjau bėgti link vartų.

"Rimtai, tu turi žaisti sąžiningai. Savo kojomis."

"Gerai."

"Pasiruošusi?" Jis padėjo kamuolį tarp mūsų. "Klausyk, tu gausi kamuolį pirma."

Iškišau jam liežuvį ir pradėjau varytis kamuolį link vartų, žingsnis po žingsnio.

"Klaida! Aš gaunu laisvą spyrį!" Jis pasakė ir įmušė kamuolį į vartus.

"Ką?"

"Aš gavau laisvą spyrį ir tu būsi vartininkė."

"Gerai, bet jei pagausiu, aš laimėsiu."

Jis atsiduso ir linktelėjo. Aš nuėjau ir atsistojau prie vartų. Jis ruošėsi spirti ir aš surikau, užsidengiau veidą ir užsimerkiau.

"Ar tu rimtai?"