Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

14

- Jei manęs reikės, būsiu prie baro, - tarstelėjo Zayn praeidamas pro mane.

Greit sureagavau į jo žodžius ir sugriebiau jo riešą. Tai privertė vaikiną apsigręžti. Išsitempiau jį atgal į lauką, kol kiti vaikinai mūsų nepamatė. Paleidau Zayn ranką ir atsigręžiau veidu į jį. Vaikinas buvo sutrikęs.

- Aš negaliu, - išpoškinau.

Zayn dar labiau sutrikęs susiraukė.

- Niall kažką sugalvojo, - bandžiau paaiškinti. - Esu beveik garantuota, kad Lou irgi nežino, jog aš čia. Aš dar neatsigavau po praeito atstūmimo. Aš tikrai negaliu pakelti dar vieno... - tarškėjau nesustodama.

Galiausiai Zayn atsipeikėjo ir suėmė mane už pečių įdėmiai pažvelgdamas į mane savo šokoladinėmis akimis.

- Tu gali, - ramiai ištarė.

Giliai įkvėpiau. Ir papurčiau galvą.

- Ne, aš negaliu.

- Gali.

- Ne, - vėl papurčiau galvą ginčydamasi. - Aš nesu tokia stipri, kaip gali atrodyti.

Zayn mane paleido ir nusijuokė. 

- Kas? - pyktelėjau.

- Tu bijai pokalbio su savo geriausiu draugu, - padarė išvadas Zayn.

- Buvusiu geriausiu draugu, - pataisiau jį. - Taip ir žinojau, jog Niall kažką rezga, - burbtelėjau sau po nosimi.

- Kaja, tu eisi į vidų ir viską atlaikysi, - bandė padrąsinti vaikinas.

- Aš tikrai neisiu vidun, - sunėriau rankas ant krūtinės.

- Gerai, - nusišypsojo vaikinas, taip pat sunerdamas rankas kaip aš.

Susiraukusi kilstelėjau antakį.

- Turi du pasirinkimus, - pradėjo kalbėti jis.

- Tu duodi man du pasirinkimus? -pertraukiau jį. - Nemanau, jog tu turi nors kokį vaidmenį šitoje situacijoje.

- Aš tave atvežiau, - susiraukė jis.

- Tačiau atvežimas nesusijęs nei su Niall, nei su Lou. Tad vis vien tu nesi viso šito reikalo dalis. 

- Du pasirinkimai, - jis laikėsi savo.

Atsidusau ir kilstelėjau antakius laukdama jo sekančių žodžių.

- Arba eini į vidų, kaip suaugusi mergina, arba, - jis trumpam nutilo - turi mane pabučiuoti.

- Ką? -išsižiojau.

Vaikinas kryptelėjo galvą.

- O jeigu aš nesirinksiu nei vieno?

- Už tavo nugaros durys į kavinę. Aš tau užstoju bet kokį kelią pabėgimui. Taigi bet kokiu atveju turi pasirinkti. Arba apsisuksi ir eisi atgal...

- Bet tave apeiti galiu ir be bučinio, - kilstelėjau smakrą.

- Tada aš tave pabučiuosiu, - jis dar plačiau nusišypsojo.

Nevalingai išsižiojau ir kelias akimirkas kvailai į jį spoksojau. Galiausiai prunkštelėjau ir giliai įkvėpusi dėjau kelis žingsnius į priekį. Uždėjau jam abi rankas ant pečių ir pasistiebusi priglaudžiau lūpas trumpam bučiniui. 

Jo lūpos buvo šiltos ir švelnios, tačiau jos išdavė vaikino sutrikimą. Galiausiai atsitraukiau ir dėjusi keli žingsnius atgal apsilaižiau lūpas ir pakreipiau galvą stebeilydama į vaikiną.