Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

47

Vos pravėrusi sulipusius akių vokus, sutikau mėlynas akis ir kvailą šypseną. Vėl užsimerkiau.

- Niall jau reiktų pradėti jaudintis, kad tu tiek daug dėmesio skiri man, o ne savo vaikinui - sumurmėjau atsiversdama ant nugaros.

- Tu mano geriausia draugė ir jo sesuo. Todėl jis mūsų draugystei daro išimtis, - nusijuokė Lou.

- Kalbant apie išimtis, gal galėtum šiandien manęs nekankinti ir leisti man išsimiegoti? - vis dar neatsimerkdama burbtelėjau ir antklodę užsiklodama galvą, pasisukau ant kito šono.

- Nieku gyvu, - nuskambėjo juokas, o čiužinys kiek sujudėjo jam stojantis.

Po kelių akimirkų mano kūną sukaustė šaltis. Suurzgusi atsimerkiau ir atsisėdau. Lou vis dar kvailai šypsojosi, o glėbyje spaudė mano antklodę.

- Primink man, kodėl mes susitaikėm? 

- Nes tu negali be manęs gyventi, - mirktelėjo jis. 

Nesusilaikiusi prunkštelėjau.  

Nuo mūsų susitaikymo praskriejo kiek daugiau nei savaitė. Mes labai daug laiko leidome kartu. Pusmetis tylos, rodėsi, lyg niekada ir neegzistavo.

Apskritai pastaroji savaitė atrodė lyg visiškai naujas gyvenimo etapas. Mūsų draugų kompanija buvo vėl buvo tokia artima, kaip ir tą kartą Ispanijoje. Tik dabar mūsų gretas papildė Ronė. 

Zayn ir Rakelės santykiai lėtai progresavo. Buvo beproto įdomu tai stebėti iš šalies. 

Rusvaplaukė vis dar gyveno pas mane. Buvo minčių, jog ji galėtų įsikelti drauge su Zayn, bet po traumos, kurią ji patyrė būdama su Liam, mergina nusprendė niekur neskubėti.

Kalbant apie Liam - jis paliko miestą. Gal net šalį. Jei atvirai apie jo buvimo vietą nieko nežinome. Ir kad ir kaip keistai tai beskambėtų, tai yra gerai. Kelios dienos po to, kai Rakelė apsistojo pas mane, ji su Harry ir Zayn pagalba, ėmėsi šantažuoti Liam. Mes neklydome jis buvo bailus šliužas. Jis sutiko su visomis trijulės iškeltomis sąlygomis, todėl nepraėjus nė parai jo pėdos jau buvo atšalusios.

Žodžiu viskas vėl buvo normalu. Leidomės į spontaniškus nuotykius vidury nakties, lankėmės ,,Likime", kalbėdavomės keisčiausiose vietose ir taip toliau.

Viskas buvo taip normalu. Jokių paslapčių, melų ar intrigų.

Tokį gyvenimą aš gyvenau ir tokiu gyvenimu aš džiaugiausi.

- Gal nori man papasakoti, ką veikei mano lovoje? Ar kaip išvis patekai į mano namus? - susiraukusi paklausiau.

- Harry atidavė tavo atsarginį raktą man, kad jį perduočiau tau. Tad nusprendžiau juo pasinaudoti, - gūžtelėjo jis pečiais.

- Kodėl jūs visi taip negerbiate mano privatumo? Mano namai-mano šventovė. Norėčiau čia jaustis saugi.

- Dramatizuoji, - prunkštelėjo Lou.

- Taip, nes tu man neleidi miegoti. Kiek iš vis dabar valandų?

- Šiek tiek po devynių.

Mano akys išsiplėtė.

- Lou, man dar priklauso minimum keturios valandos miego, - urgztelėjau krisdama ant nugaros.

- Ne, tau reikia keltis, princese, - timptelėjo jis mane už kojos.

Nevalingai cyptelėjau.

- Gerai, gerai, - pakilau iš lovos. - Aš atsikėliau.

- Manau, norėsi susitvarkyti prieš susitikdama su kitais apačioje.