Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

27

Neįmanoma buvo nepastebėti, kaip Zayn akių vyzdžiai staigiai išsiplėtė. Jo akys tapo bene juodos.

Galvoje it kulka pralėkė mintis. Nerangiai, bet greitai atsistojau. Zayn padarė tą patį ir ištiesė prieš mane rankas, tarsi aš būčiau koks laukinis žvėris.

Man užgniaužė kvapą. Negalėjau pratarti nė žodžio. Tad tik įtemptai gręžiau jį žvilgsniu, stovėdama gynybinėje pozicijoje.

- Kaja... - jis pabandė dėti žingsnį artyn.

- Tik vienas žmogus turėjo tai žinoti, - sušnypščiau.

Akys ėmė perštėti.

- Kaja, nusiramink, - jis vėl pabandė dėti žingsnį.

- Zayn iš kur sužinojau, jog aš būsiu toje prakeiktoje stotyje?! - ašaros jau raižė skruostus. Stipriau sukandau dantis ir ėmiau tankiau kvėpuoti.

Zayn nepratarė nė žodžio, tačiau akimis jau meldė atsiprašymo.

- Tu jį paėmei, - sukūkčiojau suspausdama kumščius.

- Kaja, viskas nėra taip, kaip tu manai... - sušnabždėjo jis.

- Tu viską sugadinai, - sušnabždėjau purtydama galvą. Zayn atsargiai priartėjo. - Tu kaltas! Tu viską sugadinai! - cypiau nebevaldydama ašarų. - Tu niekšas! - ėmiau nevalingai trankyti jo krūtinę užsimerkusi. - Tu jį įskaudinai! Tu paėmei tą kvailą laišką! Tu..! tu..!

Kažkas bandė mane atitraukti nuo Zayn, tačiau aš nesilioviau trankiusi jo krūtinės.

- Nekenčiu tavęs! Tu dviveidis šiukšle! - nesilioviau cypusi.

Galiausiai stiprios rankos sugebėjo mane atitraukti. Aš vis dar isteriškai verkiau ir šaukiau vienu metu.

- Kaja! - galiausiai mane pasiekė balsas vaikino, kurio viena ranka buvo apkabinusi mano liemenį, kita - krūtinę.

Pasukusi galvą sutikau vaiskiai mėlynas akis, kurios maldavo manęs nurimti.

Apsidairiusi supratau, jog dabar visi buvę Niall vidiniame kieme, jau stovėjo ant kojų, laukdami sekančių įvykių.

Grąžinau žvilgsnį prie išdaviko. Zayn stovėjo per kelis žingsnius nuo manęs ir Lou. Pečiai sukumpo, o skruostai buvo šlapi nuo krištolinių ašarų.

Kaip jis gali atrodyti toks sužlugdytas, kai visa tai jo kaltė?

- Kaja, - vėl bandė kreiptis jis.

Pabandžiau išsilaisvinti, tačiau Lou tik tvirčiau mane suspaudė.

- Kaip tu galėjai man žiūrėti į akis visą tą laiką? - iškošiau pro sukąstus dantis. 

Atrodė, jog nematoma jėga būtų jam trenkusi. Jis nepajėgė kalbėti.

- Ką dar man melavai? 

Jis pažvelgė į mane ašarotomis akimis, kurios vėl buvo rudos ir nurijo seiles.

- Niall, - kreipiausi vis dar verdama Zayn žvilgsniu. - Kuo, - mano kvėpavimas nevalingai paspartėjo. - sukelta Rakelės mėlynė?

- Kaja... - tarstelėjo brolis.

- Atsakyk, Niall! - paliepiau, tačiau jis vis dar tebetylėjo. - Atsakyk! - riktelėjau nukreipdama žvilgsnį į jį.

Brolio akys išgąstingai stebėjo, pykčio iškreiptą, mano veidą.

- Kumščiu... - galiausiai tyliai atsakė Niall.

Tada laikas sustojo, sulėtėjo, pagreitėjo. Nežinau, kas nutiko. Atrodė, jog man tiesiai iš po kojų buvo ištraukta žemė.

Vaizdas visiškai susiliejo nuo ašarų. 

Mačiau, kaip Liam primenantis šešėlis metėsi link Zayn, parversdamas jį ant žemės. Visi stovėję aplink sujudo.

Mano kūnas neteko visų jėgų. Suklupau Louis glėbyje. Nieko nebemačiau, o triukšmas aplink susiliejo į spengiančią tylą, kuri okupavo mano vidų.

Pajutau tempimą. Iš paskutiniųjų jėgų bandžiau priešintis. Tačiau tai buvo beviltiška. Mane tempianti jėga buvo stipresnė. Bet aš taip lengvai nepasidaviau. Vis vien nepaliaujamai muisčiausi.

- Šhhhh, - paliepė balsas man prie ausie. - Kaja, nurimk. Viskas bus gerai.

- Nebus, - per raudą lemenau. - Jis man melavo... jis mane išdavė...

Staiga rankos laikiusios mano kūną dingo. Tik dabar supratau, jog visą laiką buvau užsimerkusi. Atsimerkiau ir apsisukusi sutikau Louis išsigandusį žvilgsnį.

Nesusilaikiusi vėl pratrūkau.

- Nekenčiu jo, - sukandusi dantis suurzgiau. - Jis taip lengvai nepraslys.

Pabandžiau išeiti, tačiau Louis man neleido.

- Praleisk mane! - šaukiau ant jo.

- Tu niekur neisi, kol nenusiraminsi, - griežtai atkirto jis.

- Tu man neuždrausi, - atkirtau ir vėl pabandžiau prasibrauti, tačiau jis sugavo mano riešus.

Dar kelis kartus bandžiau išsivaduoti ir prasmukti pro duris, tačiau Louis vis truktelėdavo atgal. Galiausiai praradusi  pusiausvyrą suklupau, taip išvaduodama savo riešus.

Louis tuo pasinaudojo ir išėjęs iš kambario užtrenkė duris. Spragtelėjo užraktas.

Kvėptelėjusi atsistojau ir mečiausi prie durų. Ėmiau jas trankyti taip, kaip prieš kelias minutes trankiau Zayn krūtinę.

- Turi nurimti, - iš už durų atsklido vaikino balsas.

- Louis! - iš visų jėgų kumščiu trenkiau į duris. - Louis, prašau!

Apsisukusi nugara trinktelėjau į duris.

- Lou! - dar kartą sušaukiau.

Panardinau pirštus plaukuose. Isterija vėl paėmė viršų.

- Lou.. - slysdama durimis žemyn bandžiau šaukti. - Lou... Lou... Lou.. aš.. aš, aš... aš taip atsiprašau... Lou...

Atrodė, jog tos kvailos sūrios ašaros buvo visur. Ant mano karštos odos, ore bei gerklėje.

Zayn. Vaikinas, kurį įsimylėjau man melavo. Ne. Jis išdavė mane. Jisai pavogė Lou laišką. Jis sugadino mano ir Lou ryšį. Jis pasielgė savanaudiškai. Jis mane pabučiavo! Šlykštus, melo persunktas bučinys. Jis leido man jį bučiuoti tą vakarą ,,Likime", be jokio gėdos jausmo. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog galiu nepažinoti Zayn. Jis visą laiką mane skaudino veikdamas man už akių.

Tokio pasišlykštėjimo savimi dar niekada nejaučiau gyvenime. Net tą kvailą Kūčių vakarą. Aš įsimylėjau velnio atspindį žemėje. Kuris naikino kitų santykius ir net pakėlė ranką prieš merginą. Prieš Rakelę. Kaip jis galėjo būti šalia poezijos vakarą? Kaip jis galėjo visą popietę apsimesti tokiu nerūpestingu? Jaučiuosi purvina vien galvodama apie visas akimirkas praleistas drauge.

Su kiekviena akimirka, sėdint čia užrakintai, mano pyktis ir šleikštulys tik augo. Norėjau užmiršti jo veido bruožus, akių spalvą ar net balso skambesį. Norėjau, jog Harry nebūtų manęs atsitempęs į ,,Likimą". Norėjau, jog tądien nebūčiau ėjusi ta kvaila gatve. Norėjau, jog gyvenimas nebūtų apsivertęs aukštyn kojom. Norėjau nepažinoti visų savo draugų. Norėjau, jog niekada nebūčiau skridusi į Ispaniją.

Norėjau, jog Zayn išnyktų.