Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

2

Stovėdama stotyje išsikviečiau taksi. Pirmas dalykas, kurį norėjau padaryti, tai grįžti namo. Kai tėvams užsiminiau, jog grįžtu šiandien, jie gan nusiminė, nes jie dar ilgai neplanuoja grįžti namo. Mano tėvų apsisprendimas nebekeliauti truko ne ilgiau mėnesį. Tik skirtumas tas, kad dabar jie tai daro dėl malonumo.

Niall ir mano draugams, kurie manęs teiravosi, jie melavo, jog patys nenutuokia kur aš. Jie užsiminė, jog buvo užsukęs Lou. Jis buvo mano kambaryje, todėl labai tikiuosi, jog rado laišką. Taip pat tėvai pasinaudojo progą ir jo atsiprašė už ankstesnius išsišokimus. Jie sakė, jog sugebėjo gauti net Niall atleidimą. Nemeluosiu - didžiuojuosi jais.

Pamačiau savo taksi ir patraukiau link jo. Vilkėjau smėlio spalvos šortus, baltą maikutę bei savo baltus vans'us. Ant galvos buvau užsirišusi skarelę. Ant nosies ilsėjosi rožiniai akiniai. Šiek tiek pasikeičiau nuo išvažiavimo. Rožinė plaukų spalva, gan greit atsiplovė ir išbluko, todėl susigrąžinau savo natūralius šviesius plaukus. Na neilgam. Vėliau juos dar labiau nusišviesinau. Ir vienas stipresnių pokyčių buvo tatuiruotė ant kojos (virš kulno). Tai buvo linijiniais kontūrais išvingiuoti plojantys delnai, kurie man priminė frazę ,,Repetir''. Žinoma ant rankos ilsėjosi ir Lou dovanota apyrankė.

Įlipau į taksi ir pajutau, kaip mano širdis ima stipriau plakti, nes suprantu, jog po keliolikos minučių žengsiu per savo namų slenkstį.

Stovėjau savo namų terasoje. Nors praėjo tik šiek tiek daugiau nei pusmetis, atrdoė, jog nebuvau čia ištisą dešimtmetį. Priėjau prie supynės, kuri stovėjo terasos pakraštyje ir susiradau atsarginį raktą.

Mano veide vėl nušvito šypsena, kai supratau, kad tėvai namie nieko nepakeitė. Atrodė lyg nebūčiau niekad išvykusi.

Atidariau savo kambario duris ir nesusilaikiau nesusijuokusi. Net mano suversti patalai nebuvo pajudinti. Atrodo, jog tas pusmetis tebuvo vienas ilgas sapnas. Pastačiusi lagaminą ir šalia numetusi krepšį, priėjau prie stalo.

Laiško nebuvo. Nusišypsojau. Vadinasi Lou jį rado. Megztinio irgi nebuvo. Kažin, ką Lou su juo padarė? Gal perdavė Harry.

Atsisėdau ant lovos krašto. Laukia sunkiausia dalis - visiems pranešti, kad grįžau. Net nežinau, kokios reakcijos galiu sulaukti. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip aš apie tai turėčiau pranešti.

Nusprendžiu pradėti nuo Zayn. Jį mačiau paskutinį ir gan keistoje situacijoje. Praėjo gan daug laiko, jog tarp mūsų tvyrotų įtampa, bet niekada negali žinoti.

Įėjus į ,,Likimą" mane užplūdo maloni nostalgija. Visas man gyvenimas čia atrodo toks senas ir sentimentalus. Tai priminė senos autobiografinės knygos skaitymą, kurios lapai, nuo senumo, buvo pageltę.

Priėjau prie baro ir pamačiau pažįstamą veidą. Raudonplaukė garbanė. Ronė? Nesu tikra.

- Labas, - pasisveikinau.

- Sveika, - pakėlė ji akis. - Kuo galėčiau padėti?

- Ar Zayn vis dar čia dirba?

Mergina šiek tiek sutriko.

- Ne, - atsakė. - Na, ne šiandien. Šiandien jam laisvadienis. Jei nori, galiu jam perduoti, kad buvai užsukusi.

- Ne, ačiū, - papurčiau galvą. - Gal galima Latte išsinešimui?

- Žinoma. Kelias minutes reikės luktelėti.

Linktelėjau. Man susimokėjus, ji iškart ėmėsi darbo.

- Tu atrodai matyta, - prakalbo ji. - Ar mes pažįstamos?

- Na kaip ir, - nusijuokiau. - Kažkada, beveik prieš metus, Zayn mus kaip ir supažindino? Tu mus aptarnavai.