Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

21

- O dabar ant scenos norėčiau pakviesti savo sesę, - sučiulbėjo į mikrofoną Niall. - Ponios ir ponai pristatau jums ugningą sielą - Kają Horan! - teatrališkai pristatė mane jis.

Užlipau ant pakylos ir greitai pakštelėjau jam į skruostą ir paėmiau iš jo mikrofoną. Niall prieš nulipdamas žemyn spėjo dar palinkėti sėkmės.

- Labas vakaras visiems, - atsisukusi į minią plačiai nusišypsojau. - Dabar esu kiek pasimetusi, nes buvau sugalvojusi visą pradžią, tačiau mano brolis viską sugriovė mane pristatydamas. Ačiū tau, Niall, - nusijuokiau pažvelgdama į jį. 

Jis man atsiuntė oro bučinį. Šalia sėdėjo Lou. Nors mes vis dar neišsiaiškinome savo santykių, vis vien jaučiau jo palaikymą. Nesvarbus kas mes esame dabar, tačiau kadaise buvome draugai.

- Taip pat nežinau ar galėčiau pritarti tam, jog esu ugninga siela, - kalbėjau toliau. - Aš save labiau apibūdinčiau, kaip pasiklydusią avelę, kuri net vilkų gaujoje elgiasi taip kaip jai įprasta.

Šis mano sakinys privertė visus nusijuokti. Atsisėdau ant aukštos taburetės ir prisistūmiau stovą, ant kurio gulėjo jau skaitymui paruošti Šekspyro sonetai.

- Kažkaip mano pasirodymas nukrypo prie stand-up komedijos pobūdžio. Bet kad ir kaip man taip patiktų, aš privalau grįžti prie poezijos. Prašau, bent apsimeskite, kad tai nėra nuobodu.

Visi vėl ėmė juoktis. Tai sukėlė šilumą mano viduje. Niekada negalvojau, jog galiu jaustis taip gerai, kai į mane sutelkta tokia gausybė dėmesio.

- O dabar išties paprašysiu surimtėti, - tyliau tarstelėjau.

Patalpoje įsivyravo mirtina tyla. Nežinau kodėl, bet minia manęs klausė. Pačiame kavinės gale suradau akis žmonių, kurių palaikymas man iš ties rūpėjo. Zayn, Harry ir Ronė iškėlė nykščius į viršų ir tai privertė mane nusišypsoti. Trumpam žvilgtelėjau į Niall jis palaikančiai linkčiojo, o Lou gręžė mane savo skaidriai mėlynomis akimis. Tai irgi priimsiu, kaip savotišką palaikymą.

- Nenoriu per daug išsiplėsti, bet manau turėčiau pristatyti tai ką girdėsite kelias ateinančias minutes. Jūsų ausis ir mintis persmelks vienas iš Viljamo Šekspyro sonetų. Kodėl būtent Šekspyras? Kodėl ne mano pačios mintys? Minėjau anksčiau, jog nepritariu tam kad esu ugninga mergina. Man labiau patinka žodis... paslaptinga. Net ir maža paslapties kruopelė, gali prikaustyti dėmesį.

Dar kartą pažvelgiau į kavinės galą. Nuleidusi žvilgsnį tyliai prunkštelėjau atitraukusi mikrofoną.

- Ponios ir ponai, - vėl pakėliau akis. - ištraukos iš skirtingų Viljamo Šekspyro sonetų.

- Kaja, tai neįtikėtina! - vos man nulipus žemyn Ronė mane įtraukė į savo glėbį, - Tu gimusi scenai!

- Ir nemeluosiu pasakydama, jog man tai patiko, - išsiviepiau jai atsitraukus ir vėl ją apkabinau. 

- Dabar Lou eilė, eime į galą iš ten matysi geriau, nei iš čia.

Ronė tempė mane vinguriuodama tarp stalų. Visi žmonės į kuriuos pažvelgdavau plačiai man šypsojosi. Aš neslėpiau savo šypsenos taip pat.

- Tikrai nustebinai, blondine, - sutrenkiau su Harry kumščiais. - Minia buvo prikaustyta net tavo kvėpavimo.

- Kas galėjo  pagalvoti, jog mūsų Kaja gimusi scenai, - nusišypsojo man Zayn.

Nuo vaikinų komplimentų į mano skruostus plūstelėjo šiluma. Džiaugiausi, jog visa patalpa skendi prietemoje ir niekas to negalėjo matyti.