Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

46

- Aš tik nesuprantu vieno dalyko, - susiraukė Lou išsukdamas iš kiemo. - Harry turi automobilį, Zayn-motociklą... Kodėl tu važiavai taksi?

- Jie galvoja, jog esu kiek supykusi ant jų. Bet tikroji priežastis... Tiek Zayn, tiek Harry būčiau įtikinusi mane parvežti namo, nes būčiau neišdrįsusi su tavimi pasikalbėti...

- Kokioje keistoje vietoje mes esame... Tu bijojai pasikalbėti su manimi... Tu bijojai pokalbio... O dabar aš tave vežu atgal namo....

- Pastarieji įvykiai man yra nesuprantami ir kiek per greiti, bet... stengiuosi jų per daug neanalizuoti...

- Ar mūsų susitaikymas irgi priklauso tai per greitų įvykių sekai?

- Tiesą sakant taip, - atsidusau. - Aš padoraus pokalbio su tavimi neturėjau daugiau nei pusmetį, o mus sutaikė to kvailo laiško skaitymas...

- Jis nebuvo kvailas, - pertraukė jis mane. - Jis buvo rūpestingas.

Šyptelėjau stebėdama jo profilį.  Jis trumpam atitraukė akis nuo kelio ir šyptelėjo atgal.

- Po to yra mano ir Zayn draugystė... Na jis nebuvo vienintelis kaltas, bet... tai vis vien nepateisina visko... Ir aš įstengiau jam atleisti, o jis priėmė mano atleidimą... Tada yra Rakelė... Ji kentėjo smurtą labai ilgai, tačiau... ji taip greitai apsiprato su idėja, jog visi jau žino... Ji susitaikė su Zayn... - susiraukiau bandydama atrasti logiką šiuose įvykiuose.

- Kaja.... susitaikymai jie... pervertinami...

- Ką turi omenyje?

- Mes, absoliučiai visi, esame per daug išvargę... Po visų pastarųjų įvykių, atrodo, jog negalima pasitikėti niekuo, bet... Tai taip pat sugrąžino mums senus prisiminimus. Kai viskas buvo daug paprasčiau. Kai mūsų vienintelė problema buvo meilė...

Stebėjau jo veidą. Jo lūpose žaidė šypsena.

- Neprisimenu tų laikų, - prunkštelėjau.

- Ispanija, - vėl trumpam žvilgtelėjo jis. - Aš ir Niall, Rakelė ir Zayn, tu ir Harry.

- Tai nebuvo meilė, - bandžiau ginčytis.

- Gal tu ir teisi, tačiau tą akimirką tau atrodė kitaip.

- Vis tiek nesuprantu kur link suki, - susiraukiau.

- Mes pamiršome, ką reiškia gyventi tik tuo momentu, kuriame dabar esi. Mes per daug permąstom praeitį ir ateitį. Mes užmirštam dabartį. Mes patys susikuriame problemas iš niekur. Vieninteliai kartai, kai gyvename dabartine akimirka yra... bučiniai... žvilgsniai... apsikabinimai... ir kaip jau supratome susitaikymai...

- Aš taip pavargau, - atsidusau atsilošdama.

- Dabar bus lengviau... Na bent jau aš taip manau ir labai to tikiuosi, - sukikeno jis. - Tik... Manau turėčiau atsiprašyti Harry už nervų protrūkį per Kūčias.

- Jo nosis tiesi, - nusijuokiau. - Nesijausk per daug kaltas.

Vaikinas ėmė juoktis drauge. Atrodė, jog nuo jo tiesiog sklinda gera nuotaika. Todėl per daug nesispyriojau ir pasidavusi atsipalaidavau drauge su juo. 

Laikas pailsėti. 

- Palauk, - sustabdžiau Lou, kuris jau norėjo lipti iš automobilio. - Manau dar turiu tau kai ką pasakyti, kol to tau nepasakė kiti.

Lou kiek susiraukė.

- Ar aš turėčiau imti nerimauti?

- Jei prisimeni, man kartais į galvą šauna keistokų idėjų, - sukikenau.