Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

4

- O dabar važiuosim pas mane, - tarė jis ir padėjęs puodelį ant stalo atsistojo.

- Ką? - sutrikau.

- Manau sekantis asmuo, kuriam turėtum pranešti apie savo grįžimą yra tavo brolis. 

- Tau patinka, kai aš jaučiuosi nejaukiai, ar ne?

- Aš tau tik padedu, - iškėlė jis rankas į viršų.

- Arba bandai užsitarnauti visų atleidimą, dėl mano pabėgimo, - caktelėjau liežuviu.

- Sakei priežastis buvau ne aš, - susiraukė jis.

- Ne, aš sakiau, jog tu nebuvai vienintelė priežastis, - atkirtau.

- Vis vien tai gerina mano situaciją, - nusijuokė jis. - Einam, blondine.

- Neerzink, -urgztelėjau. - Pas tave važiuosime autobusu ar tau priimtinos tik taksi paslaugos?

- Mes važiuosim mano mašina.

- Tavo mašina? - skeptiškai paklausiau.

- Turbūt nustebsi, kai pasakysiu, kad vairuoju jau keli metai.

- Ką? - sutrikau. - Kodėl aš niekad nemačiau tavo automobilio.

- Nes mano žavingumo priežastis yra paslaptingumas, - nusišypsojo jis.

Pavarčiau akis ir atsistojau.

- Gerai, važiuojam, - pasidaviau,

- Žinojau, jog laimėsiu.

- Tu vaikštai plonu lynu, garbanėle - mestelėjau mums išeinant.

- Verta rizikuoti.

- Ar tu stumdai narkotines medžiagas? O gal esi laisvai samdomas žudikas? - nusijuokiau įlipusi į automobilį. - Netikiu, jog tavo darbas toks pelningas.

- Jei pamiršai aš iš gan turtingos šeimos, - atsakė jis pajudėdamas iš vietos.

- Louis man sakė, jog neleidi tėvams tavęs išlaikyti. Jie išlaiko tik tavo namą.

- O tu žinai daugiau, nei maniau.

Stebėjau jį laukdama atsakymo. Man nutilus jis žvilgtelėjo į mane ir prunkštelėjo.

- Paskaitas vedu universitetuose bei gimnazijose. Ten atlygis neblogas, tačiau jo neužtektų gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Todėl kartais dirbu korepetitoriumi turčių vaikams. Jie turi tiek pinigų, jog net nebežino, kaip tai parodyti. Tiesą sakant man pilnai užtektų, ką gaunu konsultuodamas. Tačiau man patinka dėstyti universitetuose ar gimnazijose.

- Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog taip myli savo darbą, - nusistebėjau.

- Tu daug ko apie mane nežinai, - kryptelėjo galvą jis.

- Kažin kieno tai kaltė, - prunkštelėjau, nukreipdama žvilgsnį už lango.

Vaikinas tik nusijuokė.

- Mes jau čia, - pasisuko į mane Harry sustabdęs automobilį.

- Jei tau pasakyčiau, jog aš bijau, ar parvežtum mane namo? - suraukiau kaktą.

- Visi galvoja, jog aš tau liepiau išvykti, tad manau mano atsakymas aiškus.

Giliai įkvėpiau.

- Aš galiu, - sušnabždėjau sau panosėje.

Garbanius vėl nusijuokė. 

- Nepadedi, - pervėriau jį žvilgsniu.

Jis tik iškėlė rankas į viršų ir išlipo iš automobilio. Pasekiau jo pavyzdžiu.

- Pasiruošusi?- paklausė jis laikydamas savo namų durų rankeną.

- Ne, - papurčiau galvą,

Jis prunkštelėjo ir atidaręs duris praleido mane į priekį. Įėjusi nusiaviau batus ir mes abu praėjome į svetainę. Iš čia girdėjusi, jog kažkas šurmuliuoja virtuvėje. Pažvelgiau į Harry. Jis irgi buvo sutrikęs.

Giliai įkvėpiau ir tyliai įžengiau į virtuvę. Iškart sustingau.

Prie stalo sėdėjo Niall, Lou ir Zayn. Niall pirmasis kilstelėjo galvą. Jo akys išsiplėtė o burna prasivėrė.

- Dieve mano, - sušnabždėjo jis stodamasis.

Nedrąsiai šyptelėjau ir po kelių akimirkų buvau taip gerai pažįstamame glėbyje.

- Kaja, - išgirdau kitą balsą.

Už Niall stovėjo Zayn. Priėjusi jį stipriai apkabinau. Vaikinas nieko nelaukdamas atsakė į mano apkabinimą.

Atsitraukiau. Louis atsistojo nuo kėdės. Nevalingai įkvėpiau. Per žingsnį nuo manęs stoovėjo žmogus, kurį palikti buvo sunkiausia, tačiau kažkas manyje neleido sunaikinti to atstumo, kuris mus skyrė. Lou vos pastebimai šyptelėjo. Nieko nelaukusi nusišypsojau atgalios.

Mėlynos akys susmigo kažkur už manęs.

- Taisai savo klaidas? - pašaipiai mestelėjo Louis. - Abejoju ar tau tai užtarnaus vietą rojuje.

Lou nė nežvilgtelėjęs praėjo pro mane. Apsisukau. Jis pakštelėjo Niall į skruostą.

- Turiu reikalų, paskambinsiu, - tarė prieš išeidamas.

Stebėjau vaikiną, kol jis paliko virtuvę. Pajutau, kaip suskausta širdį, tarsi ją kažkas spaustų. Seniai to nejaučiau.

- Jam reikia laiko, - spustelėjo mano petį Niall.

Giliai įkvėpiau užspausdama ašaras savyje. Atsigręžiau į vaikinus ir nusišypsojau.

- Taigi kas naujo nuobodžiame mieste?

Zayn prunkštelėjo.

- Dabar tu atsisėsi prie stalo, - Zayn lengvai mane stumtelėjo priversdamas atsisėsti, - ir viską nuosekliai papasakosi.

- Ir ne, - Niall atsisėdo priešais. - kitų pasirinkimų nėra.

- Kaip aš jūsų pasiilgau, - nusijuokiau.