Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

33

- Ar kas nors dar linki gero vėjo? - nusijuokiau, išnerdama lauk iš tėvų glėbio.

- Abejoju, bet tau galima, - nusijuokė tėtis.

Visi trys stovėjome terasoje. Tėvų lagaminai, jau buvo sukrauti automobilyje. Tėčiui ant peties kabarojo tik sunkus sportinis krepšys. Jie ir vėl išvyksta.

- Viskas bus gerai? - uždėjo rankas man ant pečių mama.

Šyptelėjau ir linktelėjau.

- Kaip visados, - galiausiai atsakiau. 

Mama spustelėjo mano pečius ir paskutinį kartą man šyptelėjusi su tėčiu nužingsniavo link automobilio. Vis dar nesitraukiau iš terasos. Stebėjau, kaip automobilis lėtai pajuda iš savo vietos. Tėvai dar kartą padovanojo man savo plačias šypsenas. Pamojavau jiems ir jie per kelias akimirkas pranyko iš mano matymo rato.

Nors ir trumpam, bet pagaliau vėl turėjau galimybę pasijusti normalia. Ryte kartu su tėvais papusryčiavau ir padėjau jiems susikrauti daiktus. Buvau normali dukra išlydinti savo tėvus kelionėn. Jokių psichologų, jokių Zayn, jokių Harry. Tik aš, tėvai, mano namai ir normalus gyvenimas.

Tačiau normalumas išvažiavo kartu su tėvais. Mane, it maitvanagiai, apsupo senos kaip pasaulis problemos. Giliai atsidususi grįžau vidun ir susiradusi savo mobilųjį surinkau Ronės numerį.

Ji atsiliepė maždaug po penkto pyptelėjimo.

- Labas, raudonplauke. Pusdienį praleidau, kaip normalus žmogus. Noriu taip pat ir užbaigti šią dieną. Man reikia, kompanijos ir vyno. Ką pasakysi? - išbėriau jai nespėjus ištarti nei žodžio.

Trumpam stojo tyla.

- Rone? - susiraukiau. - Ar tu dar čia?

- Aha... - lėtai atsakė ji. - Nesupyktum, jei aš tau paskambinčiau po penkiolikos minučių.

- Lauksiu, - įstengiau šyptelti ir užbaigiau pokalbį.

Sukritau svetainėje ant sofos ir rankomis užsidengiau veidą. Nuo pokalbio su Harry praėjo trys dienos. Poryt mes abu susitinkame ligoninėje. Ir kaip aš jaučiausi? Išsekusi. Pastarieji įvykiai ėdė mane iš vidaus tarsi kokia cheminė rūgštis.

Kodėl problemos tiesiog negali išsispręsti pačios? Jeigu jos sugeba atsirasti iš niekur, kodėl jos taip pat ir negali pradingti?

Aš paprastas žmogus. Aš negaliu suprasti, kodėl visata taip manęs nekenčia. Kodėl mane ir Harry reikėjo nukreipti pas tą patį psichologą? Kodėl visata nepasirūpino, jog Lou gautų laišką? Kodėl Rakelė turėjo būti sužalota žmogaus iš mūsų draugų rato? Kodėl aš turėjau sutikti Zayn ir Harry tą pačią dieną?

Daug klausimų, kurie rodosi neturi atsakymų. Daug klausimų, apsiraizgiusių melagysčių vijokliais. 

Galiausiai mane į realybę sugrąžina durų skambutis. Sutrikusi lėtai patraukiu jų link, o priėjusi atsargiai žvilgteliu pro akutę. Iš palengvėjimo garsiai atsidūstu. Šįkart už jų niekas nestovi su slidininko kauke.

- Tu sakei, jog paskambinsi, - nusijuokiau plačiau atidarydama duris.

- Nesakiau ar telefonu, ar durų skambučiu, - nusijuokė garbanė praeidama vidun.

- Taigi... - pažvelgė į mane Ronė. - Ar nori man paaiškinti, kas dedasi?

- Pirma man reikia vyno, - silpnai sukikenau atsisėsdama virtuvėje prie stalo. - Tada būsiu pasirengusi paaiškinti visą situaciją nuo pat mano pažinties su Harry ir Zayn.

- Vadinasi teisingai padariau neimdama vyno, - nusišypsojo mergina.

- Ką? Tu nepaėmei vyno? - išsižiojau.