Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

43

,,Labas rytas"

Po gero pusvalandžio nuo prabudimo sumaigiau žinutę Zayn. Būčiau parašiusi jam anksčiau, bet aš ir Niall įsivėlėme bent į kelis, kiek absurdiškus, ginčus.

 Atsakymą gavau bene iškart.

,,Tu net neįsivaizduoji, kaip aš pasiilgau tokių paprastų žinučių iš tavęs"

Nevalingai nusišypsojau.

- Daug šypsaisi, - mano dėmesį patraukė Niall.

- Gyvenimas pastaruoju metu bėga per greitai, - pažvelgiau į jį. - Noriu džiaugtis, kol turiu galimybę, nes nežinia, kada visata vėl užpildys visą mano pasaulį pilku ir niūriu liūdesiu.

- Pradedu įtarti, jog gal tu ir neįvaikinta, bet tikrai buvai sukeista prieš kelias dienas.

Pavarčiau akis ir atrašiau Zayn.

,,Nori ją aplankyti?"

- Kaip manai, Rakelė jau nubudo? - pažvelgiau į Niall.

- Buvau pas ją prieš gerą valandą. Ji buvo labai kietai įmigusi, tad labai abejoju... Ji turbūt ramiai nesudėjo bluosto ištisus mėnesius...

- Aš jai į arbatą įlašinau melatonino, - suspaudžiau lūpas.

- Manau, jog ir be jo ji būtų lengvai nulūžusi.

- Atsarga gėdos nedaro.

Mano telefonas suvibravo.

,,Ji jau nubudo?"

Sumaigiau atsakymą.

,,Nemanau"

- Tau reiktų persirengti, - nužvelgė mane Niall.

Atsistojusi akimis perbėgau savo drabužius. Pilkos treninginės kelnės buvo nusėtos įvairiausio kraujo dėmėmis. Džempas atrodė gan panašiai, tik negana to, jis buvo labai stipriai susiglamžęs. Tarp pirštų patryniau plaukų sruogą, kuri buvo stipriai susiriebalavusi. Negana to - aš atsidaviau rūkalais ir alkoholiu (kurį Liam išliejo bute).

- Dabar suprantu, kodėl Harry sakė, jog atrodau siaubingai, - prunkštelėjau tebesišlykštėdama savimi.

- Harry ką? - susiraukė Niall.

- Ilga ir gan kvaila istorija, - nusijuokiau. - O dabar atsiprašysiu, nes man verkiant reikia dušo.

- Būsiu čia, - gūžtelėjo pečiais Niall.

Man einant link savo kambario atrašė Zayn.

,,Tada būsiu už kelių valandų. Šiandien man dirbama. Ronė sakė, jog ji irgi atvažiuos pas tave su manimi"

Susiraukiau.

,,Tau dirbama? Kodėl vakar nieko nesakei? Aš gan užsivėlinau..."

Telefonas bene iškart suvibravo.

,,Ir nei kiek nesigailiu, jog nesakiau. Jaučiuosi geriau, nei pastaruosius kelis mėnesius"

Nusišypsojau ir dar mažiausiai tris kartus perskaičiau žinutę. Vienas pokalbis ir viskas beveik kaip anksčiau. Aš to nepajėgiu suvokti.

Užsidėjusi juodus šortus ir laisvus, pilkus, trumparankovius marškinėlius, išėjau iš vonios, ranka purtydama šlapius plaukus. 

Išsimaudžiau vėsiame duše ir jaučiausi, kaip naujai gimusi. Vanduo švelniai, it glostydamas, tekėjo mano oda. Atrodė, jog kiekvienas vandens lašelis, liečiantis mano odą, įkvepia man naujų jėgų. Visi vakarykščiai įvykiai atrodė labai seni ir tolimi.