Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

22

Net nesupratau, kaip greitai atsiradau tėvų glėbyje.

- Tu buvai nuostabi, - perbraukė mano plaukus tėtis, kai atsitraukė.

- Jūs matėte mano pasirodymą?

- Niall mums paskambino ir pranešė, jog nė už ką nenorėsime šito praleisti, - paaiškino mama.

Pažvelgiau į Niall, kuris plačiai šypsojosi. Jis man mirktelėjo.

- Liksite ilgam? - paklausiau sugrąžinusi žvilgsnį prie tėvų.

- Ne, savaitei ar kelioms, - šiek tiek nuliūdo mama. - Tikiuosi, jog galėsime atsigriebti už tą pusmetį?

- Aš irgi karts nuo karto prisijungčiau prie šeimos linksmybių, - įsiterpė brolis.

- Būtų nuostabu, - delnus prispaudžiau prie burnos. - Aš jūsų taip pasiilgau! - plačiai nusišypsojau ir vėl puoliau jiems į glėbį.

- Iki rytojaus, - perbraukė delnu mano skruostą mama, - abejoju, jog sulauksime tavęs, kol šiąnakt  grįši.

Jie su tėčiu ėmė žingsniuoti tolyn. Tada mano akys išsiplėtė. 

- Aš ant virtuvės stalo esu palikusi cigarečių pakelį, - sušnabždėjau atsisukusi į draugus.

- Tu juk pilnametė... - susiraukė Ronė.

- Tu rūkai? - Niall veide šmėžtelėjo pyktis.

Nurijau burnoje susikaupusias seiles.

- Jų šeimoje tai gan jautri tema, - paaiškino Ronei Harry, kol Niall mane žudė žvilgsniu.

- Rūkau tik cigaretes. Nieko daugiau. Pažadu.

Niall nieko neatsakė tik giliai atsiduso.

- Aš su automobiliu, - prabilo Harry. - Duok savo namų raktus.

Savo kelnių kišenėje nerangiai sugraibiau raktą ir įdėjau jį Harry į delną.

- Aš tau parašysiu, kai žinosiu, kur jį paliksiu, gerai? 

Linktelėjau ir Harry greitu žingsniu išėjo laukan.

- Visai pamiršau, - pliaukštelėjau savo delnu sau per kaktą. - Kalbėjausi su Veidu Keleriu.

- Mano bosu? - sutriko Ronė.

Plačiai besišypsodama palinksėjau. 

- Jis pasiūlė rengti tokius vakarus maždaug kas mėnesį, mainais į nemokamą kavą, - išpyškinau.

- Ką? - Niall veide nušvito šypsena.

- Tai pelninga kavinei, - truktelėjau pečiais. - Ką pasakysi Niall?

- Manau mums išties gali pavykti, - atsakė Niall.

- Šis vakaras darosi vis geresnis ir geresnis su kiekviena akimirka, - sukikeno Ronė ir apkabino mus abu.

Vos išėjusi į lauką giliai įkvėpiau gaivaus nakties oro. Viduje dar buvo pakankamai žmonių, jog užverstų mane įvairiais klausimais.

- Nejau taip greitai pavargai nuo dėmesio? - nuskambėjo juokas tamsoje.

Akims apsipratus įžvelgiau pažįstamą veidą sėdintį ant vieno iš metalinių stalų.

- Juk žinai, kad man išties rūpi tik kelių žmonių pripažinimas, - prabilau atsisėdusi ant stalo priešais.

Zayn atkišo man cigarečių pakelį. Suspaudusi cigaretę tarp lūpų atidaviau pakelį atgal. Jis man pametė žiebtuvėlį. Prisidegusi padėjau jį šalia savęs ant stalo.

- Niekad nesakei, jog esi apsigimusi artistė.

- Man pačiai tai buvo naujiena, - kryptelėjau galvą. - Ar jau girdėjai naujienas?

- Kad tavęs laukia pasaulinė šlovė? - erzinosi jis. 

- Ne, - prunkštelėjau. - Tačiau tai laukia tavo darbovietės.

- Ką?

- Veidas Keleris man asmeniškai pasiūlė rengti šiuos vakarus kiek dažniau.

- Tai nuostabu, - vaikino veide nušvito šypsena.

- Gal ir tu išdrįsi išbandyti save?

- Aš nesu menininkas.

- Ar tu nesiklausei Louis?

- Gerai, - užgesino cigaretę vaikinas. - Tarkime mes visi esame menininkai. Bet ne visų mūsų kūryba yra įdomi svetimiems žmonėms.

- Kūryba kyla iš jausmų. Juos turime visi. Tad manau, jog kiekvienas kūrinys yra savotiškai įdomus.

- Mano kūryba niekada nepasiekia popieriaus lapo, tad nėra kuo dalintis, - ginčijosi jis.

- Prisimink, jog aš irgi turėjau tokią problemą.

- Tačiau šiandien skaitei, ne savo eiles.

- Tu teisus. Aš manau, jog manosios per daug asmeniškos. Aš dar nesu pasiruošusi jomis dalintis. Dar ne dabar.

- Planuoji ateityje?

Prikandusi lūpą užgesinau ir savąją cigaretę.

- Jei dar nesupratai aš nieko neplanuoju, - tarstelėjau. - Tačiau praleidai tą mintį, jog kūryba gali būti perteikiama, bet kokia forma, - nušokau nuo stalo vis dar besiginčydama.

- Ar galėtum pateikti pavyzdį? - jis pasekė mano pavyzdžiu ir taip pat atsistojo ant kojų.

- Drąsa, - atsakiau jam nedelsusi.

- Ką turi omeny? - jis susiraukęs dėjo kelis žingsnius į priekį, jog gerai matytų mano veidą.

- Jog pasielgtum drąsiai... Privalai rišliai dėlioti savo mintis, - sušnabždėjau ir pasistiebusi sujungiau mūsų lūpas.

Rankomis apsivijau jo kaklą, o jo rankos švelniai suėmė mano liemenį. Jo šaltos lūpos ramino manąsias, kurios rodėsi dega.

Karštis ir šaltis žaidė tarpusavyje lyg būtų vienas kito dalis. Manęs ir Zayn čia nebuvo. Mes sklandėme kažkur toli nuo šios terasos. Čia pynėsi tik mūsų jausmai bei lūpos.

Pritrūkę oro abu atsitraukėme.

- Ar ir vėl pabėgsi? - sušnabždėjo Zayn prispaudęs kaktą prie manosios.

Lėtai atsitraukiau per kelis žingsnius nuo jo. Jis stebėjo mano kiekvieną krustelėjimą. Su maža šypsena veide papurčiau galvą.

- Šįkart surizikuosiu ir iškart nepabėgsiu.

- Maniau jau vien bučinys buvo didelė rizika, - pakreipė galvą jis.

- Tu teisus, bet juk adrenalino nebūna per daug, ar ne?

Jis prunkštelėjo ir priėjo arčiau. Jis pasilenkė, jog jo lūpas ir mano ausį skirtų vos keli milimetrai.

- Žinojau, jog verta tavęs laukti, - sušnabždėjo jis.

Į mano skruostus plūstelėjo nauja karščio banga. Tačiau ji neužsiliko, nes Zayn vėsios lūpos prigludo prie mano skruosto.

- Iki pasimatymo, Kaja, - dar tarstelėjo jis, praeidamas pro mane. 

Kai apsisukau vaikinas jau buvo pradingęs tamsoje. ,,Likimo" terasa, neskaitant manęs ir mano kvailos šypsenos, buvo visiškai tuščia.