Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

51

Lauke jau buvo tamsu. Patraukiau į atokiausią kavinės terasos kampą ir atsirėmusi į stalą užsidengiau delnais veidą, stengdamasi valdyti ašaras. 

Kaja, ramiai. Kvėpuok. Įkvėpk. Iškvėpk. 

Patraukiau delnus nuo veido, perbraukdama savo plaukus. Irzliai nusispyriau aukštakulnius.

Žmonės vis dar išeidinėjo iš kavinės, tačiau šiame pakraštyje jie manęs nematė. Iš delninukės išsitraukiau cigaretes ir žiebtuvėlį. Prisidegiau cigaretę ir užvertusi galvą išpūčiau dūmus.

Tai ramino. Nebeverkiau. Bet man skaudėjo.

Labai.

Mano pasitikėjimas vėl buvo sutryptas tarsi šiukšlė. Atsisėdau ant stalo, o kojas susikėliau ant greta stovėjusios kėdės.

Dar kartą stipriai įtraukiau į save dūmų. Jaučiau, kaip jie šoka mano plaučiuose. Lėtai išpūčiau, bandydama drauge atsikratyti ir stuksenančios širdies.

Praėjo gal kelios minutės, kol pro duris išlėkė žmogus, kurį šiuo metu mažiausiai norėjau matyti. Atitraukiau cigaretę nuo lūpų ir paslėpiau ją už nugaros, stengdamasi išlikti nepastebėta.

Jo veidą šiek apšvietė iš vidaus sklindanti šviesa.

- Šiandien nesurūkiau, nei vienos cigaretės. Todėl greitai pajuntu jų kvapą.

Nors jis to ir nematė perverčiau akis ir vėl priglaudžiau cigaretę prie lūpų, įbesdama žvilgsnį į žemę.

Girdėjau vaikino žingsnius. Jie artėjo. Galiausiai jie nutilo. Vaikinas stovėjo priešais mane.

- Kodėl tu rūkai? - paklausė jis.

- Aš tikrai nenusiteikusi klausytis pamokslų, Harry, - atkirtau vis dar nežiūrėdama į jį.

- Tu, paskutiniu metu, rūkai tik tada, kai tau skauda, esi sugniuždyta arba pasimetusi...

Įstengiau prisiversti pažvelgti į jį.

- Taigi dabar manai, jog pažįsti mane geriau už mane pačią? - kryptelėjau galvą.

- Aš taip nesakiau.

- Na, aš taip išgirdau.

- Kas yra, Kaja? - susiraukė jis.

Prunkštelėjau ir nušokau nuo stalo.

- Kas yra, Kaja? Rimtai? Nesugalvoji, kokios efektyvesnės, jausmais persunktos, frazės? - įgėliau.

Jaučiau, kaip mano akyse be perstojo trankosi žaibai.

Harry vėl atrodė sutrikęs.

Kaip turėtų būti nuostabu mokėti taip meluoti.

- Man taip yra sunku pasitikėti žmonėmis, - ėmiau empatiškai jam aiškinti. - Nes žmonės yra šlykštūs padarai. Savęs neišskiriu. Melavimas yra užkuoduotas mūsų genuose. Tai žmogaus prigimtis. Bet visuomenės standartai vis tiek liepia mums mokytis pasitikėjimo... Ir žinai, ką aš supratau? Jog skaudina ne pati išdavystė, bet suvokimas, jog tu leidai sau patikėti... Kažkokia kvaila ir neįmanoma pasitikėjimo sąvoka kontroliuoja mūsų visų gyvenimus... - paskutinius žodžius sušnabždėjau.

- Aš nesupra... - stipriau suraukė kaktą vaikinas.

- Paskutiniu metu viskas klojosi taip gerai, - tęsiau, pertraukdama jį. - Po velniais, aš atkūriau ryšį su Louis! Bet kaip visada atsirandi tu... - nervingai prunkštelėjau. - Toks jausmas, jog tavo gyvenimo tikslas yra visiškai mane sužlugdyti... Kiekvieną kartą... - mano balsas lūžinėjo. Giliai įkvėpiau. - ...Kiekvieną kartą, - įstengiau tęsti. - kai viskas jau nusistovi savo vietose... tu viską vėl išjudini...