Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

Epilogas

Jis vėl įkyriai pabeldė į mano vonios duris.

- Penkios minutės, Lou! - šūktelėjau. - Duok man dar penkias kvailas minutes!

Jis nieko neatsakė, tad nusprendžiau, jog nuėjo šalin. 

Atsargiai tušu perbraukiau blakstienas. Vilkėjau pilkas languotas kelnes ir lengvai krintančius baltus marškinius, gan gilia iškirpte. Ant rankos, kaip visados ilsėjosi Lou apyrankė. Jau kiek ataugusius, šviesius plaukus nugaroje susegiau sidabriniu segtuku. Nieko ypatinga, bet jaučiausi gerai. 

Dar vienas poezijos vakaras. Ta idėja tikrai išaugo į kažką nuostabaus. 

Šiandien už viską atsakingi esame aš ir Lou.

Gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Nors gal ir ne... Viskas vyko daug greičiau.

Buvo rugsėjo pradžia. Visi apsikrovė veiklomis. Kas kibo į mokslus, kas į darbus... Arba kas, kaip aš, nusprendė metus leisti sau pailsėti.

Dėl tokių užimtų asmeninių tvarkaraščių, mūsų ,,madingoji kompanija" vis rečiau ir rečiau leisdavo laiką kartu. Tačiau poezijos vakaras buvo šventas reikalas. Visi turėjo dalyvauti. Nei viena priežastis nebuvo pateisinama.

Iš Harry niekas nieko negirdėjo nuo pat jo išvykimo, prieš kiek daugiau nei mėnesį. Iš pradžių buvo sunku ir keista. Tačiau su laiku apsipratome. Visi tikėjomės, jog mūsų garbanėlei sekasi gerai.

Permatomu blizgiu perbraukiau lūpas.

Per pastarąjį mėnesį mūsų gyvenimus pakeitė, ne tik Harry išvykimas. 

Rakelė galiausiai įsikėlė pas Zayn, o Ronė beveik baigė įsivelti į santykius.

Tėvai vis dar keliavo, tad milžiniškame name, dažniausiai būdavau viena.

Atsirėmiau į kriauklę ir pažvelgiau į savo atspindį.

Šis vakaras bus ypatingas. 

Į duris vėl pasigirdo beldimas.

Atsitraukiau nuo veidrodžio ir plačiai atidariau duris. Lou vilkėjo juodą golfą ir juodas klasikines kelnes. Per alkūnę buvo persimetęs ploną rudą paltą.

- Su tavim tragiškai sunku, - atsiduso vaikinas.

- Su tavimi, ne ką lengviau, - atkirtau. - Susitiksim apačioje, man dar reikia pasiimti kelis daiktus.

- Princese, prisiekiu jei užtruksi dar...

- Aš greitai , - neleidau jam pabaigti.

Jis pervertė akis ir patraukė laiptų link. Aš ristele nubėgau iki savo kambario.

Pagriebiau rankinę per petį ir vidun įsimečiau telefoną bei piniginę. Atidariusi vieną iš naktinės spintelės stalčių, susiradau seną pakelį cigarečių ir taip pat įsimečiau jį vidun. Dar pagriebusi ploną pilką paltą išėjau iš kambario. 

Nors atrodė, kad visas gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai kurie dalykai nepakito. Pavyzdžiui, mano įprotis rūkyti.

Nusileidusi laiptais, supratau, jog Lou jau lauke. Greitai užsidėjau savo juodus paaukštintus batelius ir išlėkiau pro duris.

- Tavo ir laikrodžio santykiai gan prasti, - pervertė akis Louis man įlipus į automobilį.

- Tu tiesiog stresuoji. Todėl esi toks irzlus. Atsipalaiduok.

- Žiūrėk, - tarė jis užvesdamas automobilį. - Sninga.

Perverčiau akis.

- Labai juokinga, - mestelėjau.