Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

24

Sunkiai atsidusau, kai pajutau tampomus plaukus.

- Kajaaa, - išgirdau pritilusį balsą, kuris privertė mane pašokti.

Mano žvilgsnis susidūrė su žaliomis, šiek tiek užkritusiomis akimis. Sutrikusi apsidairiau. Kambaryje buvo šviesu. Patikrinau telefoną. Buvo šiek tiek po aštuonių.

Ką? Prisimenu, jog su Harry ilgai kalbėjomės ir vis laukėme, kol išgirsime į namus pareinančių tėvų žingsnius.

- Man atrodo mes užmigome, - pasitrynė delnais veidą vaikinas. Jo balsas buvo prikimęs.

- Seniai nubudai?

- Prieš kelias minutes,- atsakė jis. - Prireikė laiko susivokti, kur aš. Tu užmigai parimusi į mane. Miegas buvo neplanuotas, tad vėliau tau plaukus bandydamas tave prižadinti.

- Ar dabar mes turėtume  jaustis nejaukiai? - prunkštelėjau.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai.

- Mano tėvai! - sušnypščiau, o Harry greitai pakilo nuo lovos. - Ką darai?!

Durys prasivėrė, uždengdamos vaikiną. Perbraukiau delnais veidą.

- Mama? - vaidindama apsimiegojusią kreipiausi.

- Brangioji, kodėl tu vis dar su vakarykščiais drabužiais? - sutriko ji.

- Turbūt užmigau, net nepajusdama, - gūžtelėjau pečiais.

- Mes su tėčiu, nusprendėme pusryčiauti mieste. Gal nori prisijungti? 

- Man reikia persirengti ir nusiprausti, - timptelėjau lūpą. - Jūs eikit linksmai praleiskite rytą. Aš pagaminsiu ką nors pietums. Galėsime pasikviesti Niall.

- Puiki idėja, - nusišypsojo ji ir apsisuko, darydama duris.

Kai Harry jau norėjo išlysti ji šiek tiek grįžtelėjo. Vos neprunkštelėjau iš Harry bandymo pranykti sienoje.

- Padarysiu tau kavos, jog po dušo nereiktų vargti pačiai.

- Ačiū, - šyptelėjau jai ir ji galiausiai išėjo.

Iškart lengviau atsikvėpiau.

- Tavo mama tokia pat nenuspėjama, kaip ir tu, - niurzgėjo jis sėsdamasis šalia. - Kažin kurio iš tėvų kopija tu esi?

Pavarčiau akis.

- Dabar vėl teks laukti, - prunkštelėjau.

- Gal šįkart nebepraleiskim progos užmigdami?

- Atsiprašau ,,mes"? - nusijuokiau. - Aš esu savo namie. Vienintelis prašalaitis esi tu.

- Negali iš manęs tyčiotis, kai tavo paakiai juodi nuo nubėgusio tušo.

Susiraukiau ir atsistojusi priėjau prie veidrodžio. Mano paakiai išties buvo juodi. Ant lūpų likę tik lūpdažio likučiai, o šviesūs plaukai priminė širšių lizdą.

Pažvelgiau į Harry, kuris prikandęs lūpą iš visų jėgų stengėsi nesusijuokti.

- Apie tai, - delnu parodžiau savo veidą. - Niekam nei šhš.

 Nuo stalo pagriebusi šukas ėmiau šukuoti tą lizdą. Ir tai buvo labai prasta idėja, nes garbanos nors ir susivėlusios, vis dar laikėsi. Todėl dabar, išsišukavusi, priminiau pudelį.

- O Zayn tuo labiau, - dar pridūriau užsidėdama lankelį ant galvos.

Vaikinas klausiamai kilstelėjo antakius.

- Gali būti, jog vakar vakare pabučiavau Zayn ir nepabėgau, - išbėriau ant vatos diskelio užpildama šiek tiek micelinio vandens.

- Ir tu man tai sakai tik dabar? - išsižiojo vaikinas.