Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

32

- Kelkis, kol nepasigavai, kokio nors plaučių uždegimo, - žemas balsas sudrumstė mano, žvaigždžių sukeltą hipnozę.

- Atsikabink, - burbtelėjau, akių vis dar neatitraukdama nuo nakties dangaus.

- Daviau tau pusvalandį vienatvės.

- Kai tu mane stebi, tas pusvalandis nėra ramus.

- Aš tavęs nestebėjau.

Atsidusau ir pasirėmusi ant savo alkūnių šiek tiek pasikėliau, jog matyčiau garbaniaus veidą.

- Nežinau, kaip tai veikia, bet, - ėmiau aiškinti. - tavo žvilgsnis, kaip velnio.

- Ką turi omeny? - susiraukė jis.

- Kiekvienas tavo smaragdinių akių prisilietimas degina mano odą. Bene visada žinau, kad nagrinėji mane. Nes tai beveik skausminga.

- Tu ką tik tai sugalvojai?

- Ne. Tai vyksta nuo pačios pirmos mūsų pažinties dienos. Todėl kai žiūriu tau tiesiai į akis beveik niekada negaliu atsitraukti pirma. 

Harry išsižiojo, bet jam prireikė kelių akimirkų.

- Skamba romantiškai? - galiausiai prabilo.

Suraukiau antakius, stebėdama jo veidą.

- Skausmas ir romantika? - prunkštelėjau. - Nepasakyčiau, jog tai dera tarpusavyje.

- Tikra meilė žeidžia.

Pavarčiau akis ir galiausiai atsistojau.

- Taigi, kai išaiškėjo tikrasis Zayn veidas, dabar leisi įsimylėti tave? 

Mane ir Harry skyrė žingsnis.

- Ką turi omeny? - sutriko jis.

- Kodėl stūmei mane link Zayn?

Vaikinas neatsakė, tik vėl gręžė mane akimis.

- Atsakyk, - tyliai paprašiau.

- Nes jei ne jo elgesys, judviejų pora būtų sudrebinusi šį pasaulį, - galiausiai atsakė jis.

- O dabar tikroji priežastis? - sunėriau rankas ant krūtinės, rankoje vis dar spausdama laišką.

- Ir tu vėl manai, jog aš tau meluoju? 

- Pastarieji įvykiai pateisina tokį mano požiūrį, - gūžtelėjau pečiais. - Juk tu nesergi migrena, argi ne?

- Sergu, - tepratarė jis.

Susiraukiau.

- Ir šiandien ligoninėje išties buvau dėl to. Bet taip pat lankausi ir pas psichologą. Aš tau nemelavau, aš tiesiog nutylėjau, kai kuriuos dalykus, - paaiškino jis.

- Paslaptys nėra melas, - pavarčiau akis. - Manau, jog kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kokia kvaila ši frazė.

- O kodėl tu man melavai?

Apsilaižiau lūpas.

- Nežinau, - nuleidau akis. - Vieninteliai žmonės, kurie žino buvo mano tėvai ir Lou. Na pasirodo ne Lou, o Zayn, - atsidusau.

- Ar čia tas laiškas apie kurį kalbėjai? - jo žvilgsnis nuslydo prie mano rankos.

Klausimas mane sutrikdė. Stipriau jį sugniaužiau.

- Manau akivaizdu, jog niekas nesuprato tavo isterijos priepuolio priežasties, išskyrus tave pačią ir Zayn. Viskas, ką tu klykei buvo laiškas ir daug kitų tarpusavy nesusijusių žodžių. Tavo sakiniai buvo nerišlūs