Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

34

Greitai lipau laiptais rankšluosčiu sausindama plaukus. Durų skambutis sutrikdė mano vonios ritualą. Pažvelgusi pro durų akutę irzliai atsidusau.

- Kodėl? - suniurzgėjau atidarydama duris, - aš dar turiu visą valandą.

- Aš pagalvojau, jog tu neturi, kaip nusigauti iki ligoninės, - atsakė Harry susikišdamas rankas į kišenes.

- Tam yra autobusai ir taksi, - atkirtau.

- Aš šiandien geros nuotaikos, - šyptelėjo jis.

- Na, aš jau nebe, - atsidusau ir plačiau atidariusi duris įleidau jį vidun. - Jauskis, kaip namie. Aš noriu pabaigti nusiprausti ir šiaip susiruošti, - burbtelėjau ir palikusi jį apačioje grįžau į vonią. 

Po mudviejų pokalbio praėjusią savaitę, daugiau nebuvau sutikusi Harry. Ir su kiekviena miela akimirka jaučiau jam augantį pyktį. Išaiškėjus visai situacijai su Ana Marina, intensyviai ėmiau permąstyti kiekvieną įvykį, kiekvieną pokalbį su garbaniumi. Man atrodė, jog tas vaikinas visada rasdavo progą man pameluoti ar bent jau ką nors nutylėti.

Taip, aš buvau ne ką geresnė. Bet jei smerkčiau dar ir save - būčiau dar labiau apgailėtinoje vietoje, nei esu dabar. 

Ir kada mano pasaulis pasidarė toks problematiškas? Ak taip. Tą akimirką, kai nepažįstamas garbanotas vaikinas nusprendė mane pabučiuoti lietuje. Skamba, kaip romantiškos istorijos pradžia. Bet pažiūrėkime, kur tai mus atvedė: melagystės, dramos, smurtas, ašaros, isterijos. Tai jau tikrai labai romantiška istorija.

Po pusvalandžio pilnai apsirengusi ir susiruošusi nusileidau į apačią. Žvilgtelėjau svetainės pusėn. Harry kalbėjo telefonu ir kažką įtemptai rašė ant popieriaus lapo. Tyliai išsmukau laukan ir įsitaisiusi ant sūpynių prisidegiau cigaretę.

Rūkiau visiškoje tylumoje. Net minčių kolonija mano galvoje šiek tiek pritilo. Jaučiausi keistai. Nejaučiau konkrečios emocijos, tik žinojau, jog mano viduje kažko trūksta.

Namų durys prasivėrė. Tarp mano pirštų vis dar smilgo cigaretė. Neatitraukiau akių nuo savo kojos, kuri lengvai sūpavo supynę.

Jaučiau Harry žvilgsnį. Jis nieko nesakė. Galiausiai pakėliau akis. Jis stebėjo cigaretę mano pirštuose.  Paskutinį kartą priglaudžiau ją prie lūpų ir galiausiai užgesinau.

- Laikas, - po kelių minučių tepratarė jis ir ėmė žingsniuoti automobilio link.

Jo tyla trikdė, tačiau ji užtikrino apsaugą nuo bereikalingų konfliktų.

Atsidusau ir nusekiau paskui Harry. Man įsėdus vidun jis vis dar tylėjo. Tyla buvo sunki, kaip akmuo. Atrodė, jog ji mane žaloja tiek fiziškai, tiek psichologiškais. Ji buvo nejauki, nemaloni ir grėsminga vienu metu. Tokios įtampos tarp manęs ir Harry nebuvo jau gana seniai. Tačiau jos nutraukti negalėjau. Tai atrodė neteisinga.

Kelis kart giliai įkvėpusi susikėliau kojas ant keleivio sėdynės ir atrėmusi galvą į langą stebėjau pro šalį lekiantį susiliejusį miestą.

- Ar mes turime planą? - galiausiai prabilo garbanius mums žingsniuojant link Anos Marinos kabineto.

- Nemanau, - suspaudžiau lūpas.

- Pasikliausime likimu?

- Likimas per daug kartų mane nuvylė, - atsakiau. - pasikliausime savo jausmais.

- Nemaniau, jog tu dar gali jausti, - tyliai tarstelėjo jis.

Man atrodo aš šito neturėjau išgirsti. Na, bet aš išgirdau. Sustojau ir nuvilgiau vaikiną piktu žvilgsniu. Jis tarsi pajutęs apsigręžė.