Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

25

- Niall, sėkmės plaunant indus, - nusijuokiau mesdama paskutiniąją savo UNO kortą.

Niall vienintelis rankoje tebelaikė vėduoklę iš kortų.

- Manau, būtų teisinga, jog Kaja tau padėtų, - nusijuokė tėtis.

- Pritariu, ji antra nuo galo, - sukrizeno mama.

- Aš taip pat tam pritariu, - vyptelėjo Niall.

- Jei mano vietoje būtumėte judu, tikrai nebūtų tokios sąlygos, - nuvilgiau tėvus piktu žvilgsniu.

- Einam, sese, indai juk nelauks amžinai, - atsistojęs ištiesė ranką man Niall. 

Nuo tėvų grįžimo praėjo jau kiek daugiau, nei savaitė. Bene visą laiką leidome keturiese. Pirmą kartą iš tiesų buvome šeima. Niall net užsiminė apie savo persikraustymą. Tėvai jį palaikė šimtu dešimčia procentų. Toks tėvų supratingumas, vis dar man nesuprantamas reiškinys. Bet tikrai nesiskundžiu.

Sugriebiau brolio ranką ir atsistojau.

- Tu žinai, jog tavęs nekenčiu, - nusišypsojau jam.

- Tada šitai nepakenks, - nusijuokė jis ir persimetęs mane per petį ėmė suktis.

- Nuleisk! - šaukiau bet tuo pačiu metu negalėjau nustoti juoktis. - Mama! Tėti! Gelbėkit!

- Mums jau laikas miegoti, - nusijuokė tėtis. - Pasilinksminkit plaudami indus.

- Niall! - besijuokdama trankiau jo nugarą kumščiais. -Nuleisk mane ant žemės!

Jis taip ir padarė, kai įėjo virtuvėn.

- Tu nepakenčiamas! 

- Aš brolis. Čia mano pareiga, - nusijuokė jis man pamesdamas rankšluostį.

- ,,Why you gotta be so rude?! Don't you know I'm human too?!" - visa gerkle virtuvėje rėkėme dainos žodžius.

Tėvai turbūt vėl džiaugėsi būdami chaoso dalimi, todėl mums nepriekaištavo. Nors dabar ir buvo pusė dvylikos nakties. 

- ,,Why you gotta be so rude?! I'm gonna marry her anyway!"

Nešvarių indų nebuvo daug, tačiau mes su Niall vis išsiblaškydavome, todėl jie vis dar nebuvo suplauti.

Niall pagarsino muziką ir šlapiomis rankomis suėmė mano liemenį. Mes besijuokdami, it maži vaikai, ėmėme šokti. Tai priminė valsą, tango ir salsą vienu metu. Vargu ar tai tikrai galima vadinti šokiu, bet mums buvo smagu. Seniai taip bedūkau su broliu.

Man uždėjus rankas jam ant pečių, jis mane kilstelėjo už liemens ir apsuko ore. Ant grindų telkšojo balos, o aplink skraidė muilo putos. Bet mudu niekaip negalėjome liautis.

Mano telefonas gulėjęs ant palangės ėmė skambėti.

- Gali pritylinti? - paprašiau brolio, kai jis mane paleido.

Skambino nepažįstamas numeris.

- Kas tavęs ieško tokią valandą? - susiraukė jis pritildęs muziką.

- Kad ir pati nežinau, - susiraukiau ir nuspaudžiau mygtuką ,,atsiliepti" - Klausau?

- Labas, Kaja. Atleisk, kad taip vėlai trukdau, bet... - prabilo man kažkur girdėtas balsas.

- Atsiprašau, o su kuo aš kalbu? - pažvelgiau į brolį, kuris susiraukęs sekė kiekvieną mano veido raumenėlio krustelėjimą.

- Ak, atleisk, pamiršau, jog neturi mano numerio. Čia aš Liam.