Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

38

- Laiptinėje mane sustabdė miela, rudakė, pražilusi moterytė. Mes šiek tiek pasišnekučiavome, o galiausiai ji man pamelavo, jog judviejų nėra namie, - atsakiau.

- Tu kalbi apie ponią Termen, - nusišypsojo Rakelė. - Ji žinojo, kas dedasi tame bute. Kažkada, kai buvau viena namie be Liam, ji atėjo su manimi pasikalbėti. Įtikinau ją saugoti visa tai paslaptyje...

- Kaip tu išgyvenai? - stebėjausi jos stiprybe.

- Nežinau, - nudelbė žvilgsnį ji. - Kodėl nepatikėjai jos melu? - susiraukusi ji vėl grąžino žvilgsnį prie manęs.

- Šiuo metu turiu labai didelių problemų su pasitikėjimu kitais žmonėmis... Ir šįkart tai išėjo į gera...

Paaiškinau Rakelei visą situaciją. Kaip supanikavusi šmurkštelėjau spinton, kaip mačiau kai kurias scenas ir kaip drebančiais pirštais rašiau žinutes Harry.

- Norėčiau, jog būčiau sužinojusi tai anksčiau... - atsidusau.

- Tai buvo neįmanoma, - gūžtelėjo ji pečiais. - Juk Liam manipuliavo ir tavimi.

Mano akys blykstelėjo.

- Aš žinojau apie visus judviejų pokalbius. Jis visiškai mane kontroliavo, todėl beveik nieko nuo manęs neslėpė. Ypatingai to, kas mane skaudino. Mano tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas kėlė jam džiaugsmą.

Po šių žodžių kambaryje nusėdo tyla. 

- Baik praustis, - galiausiai atsidusau. - Manau paslapčių šiam vakarui pakaks. Tau reikia pailsėti, - tariau ir atsistojau.

- O kodėl tu išvis buvai tame daugiabutyje? - dar paklausė mergina.

- Pratęsim rytoj, gerai?

Rakelė nusišypsojo ir linktelėjo.

- Ačiū, Kaja.

Palikau ją vieną, nusileidau į apačią ir atsidūriau virtuvėje.

Prisidegiau cigaretę čia viduje. Pamažu ėmiau jausti skausmą. Mano judesiai tapo suvaržyti. Kartus dūmas šiek tiek ramino. Atsisėdau ant vėsių grindų ir atrėmiau galvą į spintelę. 

Keista, tačiau mintys mane paliko ramybėje. Tarsi, jos būtų supratusios, kokia aš pavargusi. Kelias minutes sėdėjau tylumoje ir mėgavausi cigarete.

Mano ramybė išsklaidė. Durų trenksmas. Ar aš jų neužrakinau? Greitai atsistojau. Po visų šiandienos įvykių... Rimtai, Kaja? Tiesiog pamiršai užrakinti duris?

Jeigu tai Liam? Jeigu Harry nepajėgė apsiginti? Liam buvo tvirto sudėjimo. Bet jis taip pat buvo ir girtas...

Manyje vėl sukilo panika. Gerkle kilo įkyri rauda. Iš instinkto pagriebiau peilį. Mažais ir tyliais žingsniais išėjau iš virtuvės ir perėjau svetainę. Prieš išlysdama prieškambarį stabtelėjau ir kvėptelėjau.

Skaudžiai nurijau burnoje susikaupusias seiles ir žengiau į prieškambarį atkišusi peilį. Pamačius trumpas tamsias garbanas, mano lūpas paliko garsus atodūsis, o peilis išslydo iš rankų.

Triukšmas privertė vaikiną atsisukti. Mano ašarotas akis pervėrė smaragdinis žvilgsnis. Jame nebebuvo to pykčio, kurį mačiau prieš gerą pusvalandį.

Nebeturėjau jėgų, leidau raudai paimti viršų. Sukandau dantis ir ėmiau drebėti. Harry iškart sunaikino atstumą tarp mūsų ir paslėpė mane savo glėbyje. Nieko nelaukdama įsikabinau į jį. 

- Aš... aš... nežinojau, ką daryti... - ėmiau kūkčioti.

Jis delnu glostė mano plaukus ir bandė mane nuraminti.