Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

29

Sėdėjau ant savo lovos. Rankose varčiau rožinį cigarečių dėklą. Atidariau jį.

,,Rūkymas kenkia, kai esi vienas. Tačiau, kai kas nors yra šalia, tai tampa giliausio pokalbio priežastimi. Dabar jautiesi vieniša? Prisimink aš visada šalia <3

                                                                                                                                                                      - Zayn"

Mintyse vienas su kitu pynėsi įvairūs prisiminimai.

Aš ir Zayn paskutiniai iš visų šokame svetainėje, užlieti kiekvieno natos skambtelėjimo.

Zayn padrąsinimas per poezijos vakarą.

Zayn pirmąją mūsų pažinties dieną paskolina man savo paltą.

Zayn bučinys per Kūčias.

Aš ir Zayn drauge šokame į ežerą.

Aš pabučiuoju Zayn po poezijos vakaro.

Nervingai klykteliu ir atsistojusi sviedžiu dėklą į duris. Atsitrenkdamas jis nulupa dažus. Cigaretės pabyra ant grindų. Įveliu pirštus į savo plaukus ir dar kartą klykteliu.

Noriu išrėkti visus prisiminimus. Išmesti juos. Sunaikinti. Noriu, jog jų nebūtų.

Mano kambario durys atsidaro ir aš kilsteliu galvą. Mano pirštai vis dar rauna plaukus. Tarpduryje stovėjo sutrikusi mama.

- Kaja? Ar viskas gerai? - atsargiai klausteli.

Ištraukiu pirštus iš plaukų ir nervingai gūžteliu pečiais.

- Neturiu atsakymo.

- Nori pasikalbėti?

- Ne. - greitai atkertu.

Mama stipriai atsiduso ir nužvelgė kambarį. Jos žvilgsnis sustojo ties cigaretėmis, kurios mėtėsi ant grindų. Jos veidas persimainė. Tarp antakių susimetė raukšlė.

- Kaja...?

- Kas mama? - suirzau ir pertraukiau ją. - Kas čia? Cigaretės. Kieno? Mano. - atrėžiau.

- Tu... tu rūkai?

- Kartais tai ką sužinai apie žmones nustebina, argi ne? - mesteliu ir nuo lovos pagriebusi telefoną praeinu pro ją.

- Kaja, mums reikia apie tai pasikalbėti...

- Man aštuoniolika, mama, - atkertu grįžtelėjusi. - Jei susitaikei su mano pabėgimu, manau, puikiai pavyks susitaikyti ir su tuo.

- Tavo sesė irgi pradėjo nuo paprastų cigarečių...

Suirzusi dėjau kelis žingsnius artyn sunaikindama visą mus skyrusį atstumą.

- Nekišk čia Vildos, - pyktelėjau. - Aš nesu ji. Aš esu Kaja. Mano gyvenime užtenka problemų ir be narkotikų. Tad malonėk nors kartą baigti lyginti ją su manimi. Jos nebėra. Taip, tau skaudu. Bet tau nepagerės, jei apsimesi, kad aš esu Vilda.

- Aš nebandau apsimesti... - sutriko mama.

- Gali meluoti sau, tačiau mes abi visvien žinome tiesą, - atkirtau ir apsisukusi greitai pasišalinau iš namų.

Vos pasiekusi lauką ėmiau bėgti. Man reikėjo pavargti, jog galvos nekvaršintų įkyrios mintys. Jog galėčiau užmigti. 

Pastarosios kelios dienos buvo visiškai identiškos. Nubundu, fizinė veikla, pavargimas, miegas ir vėl iš naujo.