Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

37

Staiga buto durys atsiplėšė. Mano veidas buvo prisispaudęs prie grindų todėl nieko nemačiau. Pajutau, kaip nuo mano kulkšnies dingsta delnai ir pasigirsta keli duslūs smūgiai. Šiaip netaip įstengiu pasikelti ir dabar jau sėdėjau. Apsisukusi pamačiau aukštą vaikiną. Iš palengvėjimo kelis kart stipriai iškvėpiau.

- Manau laikas mums artimiau susipažinti, - suurzgė Harry.

Apkabinusi viena ranka pilvą, o kita remdamasi į sieną sugebėjau atsistoti.

- Nagi, nagi argi čia ne mūsų garbanėlė? - nusijuokė Liam.

- Harry, - pajėgiau tik sušnabždėti.

Tačiau to užteko, jog jis mane išgirstų. Jo žalios akys blykstelėjo mano pusėn. Nesu mačiusi jo tokio pikto. Jis man kažką metė. Įstengiau sugauti. Atgniaužiau delną. Jame gulėjo automobilio rakteliai.

- Padėk Rakelei ir dinkit iš šios vietos, - paliepė jis ir vėl nusisuko.

-Niekur jos neis! - suriaumojo Liam.

- Harry...

- Kaja daryk kaip sakau!-  sušaukė jis vėl nuvilgydamas mane žvilgsniu. 

Nurijau seiles ir kelis kartus palinkčiojusi pasileidau prie į kamuoliuką susirietusios Rakelės. Ji buvo sąmoninga.

- Aš to neleisiu! - vėl užriaumojo vaikinas.

- Niekas tavęs neklausia, - Harry žodžius palydi smūgis.

Šiaip ne taip su mano pagalba Rakelė atsistojo. Permečiau jos ranką sau per petį, jog didžioji dalis jos svorio tektų man.

Trumpam dar kartą žvilgtelėjau į Harry, kuris tankiai kvėpavo stebėdamas už nosies susiėmusį Liam. Jis tarsi pajutęs vėl žvilgtelėjo į mane. Pyktis, kurio buvo persunktos jo akys, mane gąsdino. Todėl nusisukusi ėmiau tempti Rakelę lauk. 

Harry mašina buvo palikta vidury aikštelės. Labai gerai, nebūčiau pajėgusi dar jos ir ieškoti. Atplėšusi galines dureles, padėjau Rakelei įropoti vidun. Nedelsiant jas uždariau ir vėl žvilgtelėjau daugiabučio pusėn. Mano kūnas vis dar nepaliaujamai pulsavo dėl skausmo, tačiau visa tai užgožė adrenalino pliūpsnis.

Mano kūnas norėjo grįžti atgal. Tačiau prisiminimas, kurį išdegino Harry žvilgsnis, to padaryti neleido.

Galiausiai įstengiau nusisukti ir įlipti mašinon.  Užvedžiau variklį ir pažvelgiau į rusvaplaukę per veidrodėlį.

- Kaip stipriai esi sužalota? - gergždžiančiu balsu paklausiau, vis dar nejudėdama iš vietos.

- Ligoninės nereikės, - atsakė ji atsisėsdama per vidurį.

Sučiaupiau lūpas, linktelėjau ir pajudėjau iš vietos.

Automobilis skendėjo tyloje. Rakelė nepratarė nė žodžio dėl akivaizdžių priežasčių. O aš bandžiau sutelkti visą dėmesį į kelią. Vijau šalin bet kokias mintis.

Galiausiai po kelių minučių įsukau į savo namų kiemą. Išlipau iš automobilio. Rakelė padarė tą patį.

- Gali stovėti ant kojų?

- Viskas gerai, skausmas nėra nepakenčiamas. Esu ištvėrusi ir daug baisesnių dalykų, - tyliai atsakė ji.

Nemaloniai nurijau seiles. Merginos skruostą puošė jau sukrešėti spėjęs įdrėskimas. Plikos rankos taip pat buvo nusėtos smulkiais įdrėskimais bei įvairiausių spalvų mėlynėmis. Ant vasariškos gelsvos suknelės liko kraujo bei viskio dėmės.

Pažvelgiau į jos mėlynas akis. Nepratariau nė žodžio.

- Eime vidun, - per prievartą šyptelėjau. - Tau reikia nusiprausti.