Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

6

- Galiu paklausti? - įdaviau Zayn į rankas šalmą.

- Taip, Kaja,  aš tikrai kovosiu dėl tavęs, - paerzino.

- Jei taip atrodys visi mūsų pokalbiai, - prabilau, - manau tavo veidą greitu metu papuoš mėlynė, - nusišypsojau.

- Tu pasikeitei, - nusijuokė jis, - tačiau gerai. Aš ramesnis nei ramunėlė,- iškėlė  rankas į viršų.

- Kaip sunku buvo Lou? - galiausiai išdrįsau paklausti.

Zayn klausimas nustebino.

- Tu buvai jam vienas artimiausių žmonių. Gal to ir nepastebėjai, tačiau buvai ir jo ramstis, - kalbėjo jis. - Tavo išvykimas jį sugniuždė. Jis nevalgė, nemiegojo. Jis priminė zombį. Turbūt jam buvo sunkiausia. Po kiek laiko, su visų mūsų pagalba jis grįžo į savo rutiną. Jis pasikeitė. Jam reikia laiko. Tavo sugrįžimas mums visiems lyg lietus iš giedro dangaus.

Klausydamasi Zayn pamiršau kvėpuoti. Lou neatrado stiprybės man atleisti. Man atrodo, jog praradau svarbiausią žmogų savo gyvenime. 

- Hey, - Zayn suėmė mano riešą, priversdamas jam pažiūrėti į akis. - Viskas bus gerai.

Nusišypsojau ir apkabinau vaikiną atsisveikindama.

- Ar jis pasikeitė telefono numerį? - paklausiau jam besidedant šalmą.

- Štai ta Kaja, kurią pažįstu, - nusišypsojo. - Ne. Čia niekas nepakito, - atsakė ir užvertęs stiklą nuvažiavo.

Savo kambaryje atsisėdau ant lovos krašto ir surinkau Louis numerį.

,,Lou?"

Kelias minutes spoksojau į ekraną laukdama atsakymo.

Prikandusi lūpą sumaigiau dar vieną žinutę.

,,Mums reikia pasikalbėti"

Praėjo dar kelios minutės. Vis vien nieko.

,,Prašau"

Išsiunčiau dar vieną žinutę ir numečiau telefoną šalia. Užsidengusi delnais veidą kritau ant nugaros. Lou buvo tas žmogus, kuris būtų padėjęs man išspręsti šią problemą. Tačiau šįkart jis buvo tos problemos dalis.

Valandėlę pagailėjusi savęs - susiėmiau. Vėl pasiėmiau telefoną ir surinkusi psichologės Anos Marinos numerį nuspaudžiau mygtuką skambinti ir susitariau dėl vizito.

Psichologiškai jaučiausi stipresnė, tačiau vis dar negalvojau, jog esu stabili. Lankymasis pas Aną Mariną man tikrai nepakenks.

Buvo gan vėlus vakaras. Sėdėdama virtuvėje prie stalo keverzojau savo dienoraštyje, kai suskambėjo mano telefonas. Niall.

- Hey, - atsiliepiau.

- Labas, koks jausmas būti namuose? - paklausė Niall.

- Atrodo lyg tie pusė metų tebuvo sapnas.

- Jie šliaužė lėčiau už sraigę, tačiau dabar tau sugrįžus, išties atrodo, jog visada buvai šalia.

- Būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje, jei visi taip manytų... - atsidusau.

- Jis matė tavo žinutes.

- Iš kur tu...?

- Neversk manęs to vėl kartoti.

- Jūs pora... - liūdnai prunkštelėjau.

- Tik tu jį vadini Lou.

- Man jis svarbus.

- Žinau. Tu jam irgi. Niekam nebuvo taip sunku, kaip jam.

- Aš blogas žmogus, - užverčiau dienoraštį.

- Visi klystame.

- Tačiau, viskam yra ribos. Ši klaida buvo mano ir jo draugystės kraštas.

- Nesakyk taip...

- Kai kurios klaidos neištaisomos.

- Nespausk jo, - atsiduso Niall. - Jis visai neseniai apsiprato su mintimi, jog tu išvykai. Jis negali taip greit priimti tavo sugrįžimo.

Manyje degė rauda.

- Aš jo taip pasiilgau, - sušnabždėjau.

- Viskas bus gerai.

- Tu to nežinai.

- Ne, - pritarė jis. - Tačiau aš jus abu pažįstu labai gerai. Jūs esate stiprios nepriklausomos asmenybės. Su laiku peržengsite šią kliūtį.

Trumpam stojo tyla. Niall davė man laiko apsiprasti su jo žodžiais.

- Atleisk, jog neatsisveikinau, - galiausiai prabilau, pirštais žaisdama su tušinuku.

- Aš nepykstu.

- O turėtum.

- Tau grįžus aš suprantu, kad tau to reikėjo.

- Tu per geras, jog būtum mano brolis, - tyliai nusijuokiau.

- Tai laikina - nusijuokė jis. - Nes manau greitu metu rasiu, kuom tai kompensuoti.

Prunkštelėjau.

- Tu stipri. Ištversi.

- Man tikrai reikėjo šių žodžių.

- Kokie planai rytojui? - po trumpos pauzės paklausė jis.

- Leisiu tai nuspręsti likimui, - nusijuokiau.

- Bus įdomu.

- Tikiuosi.

- Labanaktis, - atsisveikino brolis.

- Iki.