Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

1

              ,,Laikas ne tik gydo žaizdas. Jis pakeičia žmones bei iškreipia prisiminimus"

Žvelgiau į pro šalį lekiančius miškus ir šypsojausi. Žali medžių lapai žvilgėjo vidurdienio saulėje. Pro pravertą viršutinį langelį plūdo gaivus oras, atsiduodantis pievomis.

Prisimenu, kai važiavau šiuo traukiniu, kiek daugiau nei prieš pusmetį. Vagonas buvo pustuštis. Buvo naktis, tačiau čia esantys žmonės vis vien linksmai šurmuliavo, skleisdami Kalėdinę nuotaiką. Tuomet, mano skruostą raižė milijonas ašarų.

Dabar buvo beveik vasaros vidurys, birželio pabaiga. Vagone, be manęs sėdėjo dar du žmonės, kurie buvo nuskendę savo mintyse. Tačiau aš, priešingai nei per Kūčias, šypsojausi ir jaučiausi laiminga.

Pabaigiau mokyklą toli nuo gimtojo miesto ir draugų. Atradau savyje pusiausvyrą. 

Kai išvažiavau, nežinojau, kas nutiks. Tačiau tikrai nesitikėjau, jog tai man taip padės.

Savo gyvenimo knygoje pradėjau rašyti į visiškai švarų lapą. Visa praeitis liko senuosiuose puslapiuose.

Traukinys nepaliaujamai artėjo prie mano kelionės tikslo.

Nežinojau, ko tikėtis. Prieš man pabėgant nutiko tiek daug dalykų. 

Po ilgo laiko tarpo pajutau minimalų ryšį su tėvais, kas lėmė tą faktą, jog nors kartą į savaitę jiems paskambindavau ir pasakodavau, kaip man sekasi.

Vienintelis žmogus su kuriuo teko atsisveikinti, buvo Zayn. Jis mane pabučiavo. Šis dalykas mane trikdo iki šiol. Niekada negalvojau apie jį daugiau, nei draugą. Gal tai lėmė mano savanaudiškumas? Mačiau tik tai, ką norėjau matyti.

Palikau Louis laišką. Nežinau ar jis jį rado, ar jį perskaitė ir nė neįsivaizduoju, kaip jis jaučiasi.

Harry, Niall ir Rakelė dar kita istorija. Išvykau tikėdamasi, jog viskas išsispręs savaime. Labai tikiuosi, jog taip ir įvyko.

Traukinys sustojo.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau nusišypsodama sau panosėje.

Negaliu patikėti. Aš namie.