Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

35

Prie sienos priklijavau dar vieną žalią lapelį, kuriame buvo pakeverzotas žodis ,,Migrena''.

Mano kambario sienos mirgėjo nuo skirtingų lapelių spalvų. 

Kiekviena spalva simbolizavo skirtingą žmogų: žalia - Harry (labai netikėta), geltona - Niall, Lou - mėlyna, Zayn, - raudona, Rakelė - rožinė. 

Juose buvo pakeverzoti žodžiai, jų junginiai, o kartais net ištisi sakiniai. Svetimai akiai, tai būtų buvę visiškai nesuprantama. Lažinuosi, jog atsirastų nors keli žmonės, kurie tai įvardintų. kaip meno projektą. O iš tiesų tai buvo visi melai, paslaptys ir nesusipratimai, kuriuos pajėgiau prisiminti. Būtent dėl to neskyriau, nei vieno lapelio Ronei su Liam.

Nuo apsilankymo pas psichologę praėjo dar kelios ilgos dienos. Išjungiau telefoną ir atskyriau nuo išorinio pasaulio. Nemeluosiu sakydama, jog per pastarąsias dienas neištariau, nei vieno žodžio. Taip, aš virtau atsiskyrėle. Taip, aš žinojau, jog tai negerai. Bet kas iš to.

Jei atvirai su kiekviena diena vis labiau ir labiau keikiau visą likusį pasaulį. Aš tikrai neprisimenu, kada visas mano gyvenimas tapo toks absurdiškas. Problemos ėmė rastis dar prieš mano pažintį su Harry ar Zayn. Kai jie atsirado mano gyvenime viskas keitėsi, bet vis tiek niekada nesijaučiau taip, kaip jaučiausi dabar. 

Aš visiškai nebežinojau ką turiu daryti. Bėgti? Na grįžusi supratau, jog tai nieko nepakeičia geron pusėn, tad šis variantas netinka. Profesionali pagalba? Na, po fiasko su garbaniumi ir Ana Marina, man reikia pertraukos. Kalbėjimasis? Nei vienam iš mūsų tai nesiseka.

Ir štai aš čia. Stoviu viduryje savo kambario, kurio sienos apklijuotos lipniais lapeliais. Atrodo, jog bandyčiau išaiškinti žmogžudystę. Nors gal? Kažkuria prasme mano pozityvumo lavonas jau seniai iro kažkur mano galvos pakampėje.

Trumpai apibendrinant visą situaciją: tikrai išprotėjau.

Nuo rašomojo stalo paėmiau puodelį su kava ir atsirėmusi į jį akimis vėl perbėgau visas mirgančias sienas. Žalia ir raudona spalvos dominavo. Nieko kito ir nesitikėjau. Tie vaikinai vaikščiojančios problemos.

Visa ši spalvotų lapelių idėja į galvą atėjo netikėtai. Norėjau skirti spalvą ir sau, bet tada prisiminiau, jog pati nebežinau, kur baigiasi tiesa ir kur prasideda melas. Melavimas pati didžiausia mano yda. Tai savotiškas savigynos instinktas. Žodžiu, jei būčiau skyrusi savo melams spalvą, manau, būtų tekę pasinaudoti ir Niall kambario sienomis.

Dar ilgą laiką spoksojau į tas sienas, galvodama, kodėl tai padariau ir ką turėčiau daryti toliau. Tačiau mano galvoje švilpavo vėjai. Pasidavusi atsisėdau ant lovos ir įjungiau telefoną.

Trys skambučiai ir vienuolika žinučių nuo Harry ir devyni skambučiai nuo Niall. Tikrai stebiuosi, jog nei vienas iš jų dar nepasirodė čia.

- Atsiskyrimo reabilitacija? - vos atsiliepęs Niall įgėlė.

- Labas ir tau, broli, - iškvėpiau.

- Kaip laikaisi? - atsiduso jis.

- Palauk, - susiraukiau. - Nebus jokio moralo?

- Tai beviltiška.

Nieko neatsakiau.

- Taip, tavo gyvenimas dabar tikrai blogoje stadijoje, - kalbėjo toliau, - ir aš tikrai norėčiau tau padėti, bet tu manęs neprisileidi. Ir viskas gerai, tu nori tai sutvarkyti pati ir aš tikrai tave suprantu bei palaikau. Bet prašau... Labai prašau... - desperatiškai šnabždėjo jis. - Nors leisk man žinoti, kad tau viskas gerai. Man užteks nors vienos nereikšmingos žinutės per dieną... Nenoriu atitolti nuo tavęs, kaip... - jis užsikirto.

Kaip nuo Vildos.  

Pastaruoju metu elgiausi savanaudiškai visų atžvilgiu. Visais kitais atvejais man būtų visiškai nusispjaut. Tačiau kitam laido gale buvo besijaudinantis mano brolis. Kuris visada šalia, noriu to aš ar ne.

- Aš atsiprašau, - tesugebėjau ištarti.

Įsivyravo tyla. Aš tiesiog žinojau, kad Niall verkia ir bando save nuraminti. Jis norėjo būti stipriuoju. Jis norėjo mane apsaugoti. Tačiau jo jėgos ir kantrybė irgi pamažu seko. 

Visų mūsų gyvenimuose vyravo chaosas. Visi nesupratome, kas įvyko, o dar blogiau... neturėjome jokio supratimo, kaip tai sutvarkyti.

Skruostu nuslydo sūri ašara.

- Niall, - atsikrenkščiau slėpdama savo drebantį balsą. - Žinau, jog šiuo metu esu labai prasta sesuo. Mums visiems slysta žemė iš po kojų. Mes visi esame, kaip nesavi. Bet pažadu... - nurijau seiles. - aš rasiu sprendimą, kaip visa tai sutvarkyti...

- Tu žinai, jog neprivalai to daryti viena... - galiausiai atsiduso jis.

- Bijau, jog nepajėgsiu to padaryti su kažkuo, - silpnai prunkštelėjau.

Ašarotomis akimis vėl glosčiau spalvotus lapelius. Tai buvo melai, tačiau jie buvo tokie artimi atvirumui. Ir aš negalėjau to paaiškinti.

- Kaja? - po trumpos pauzės vėl nuskambėjo Niall tylus balsas.

- Niall.

- Tu juk žinai, kad myliu tave, - jo balse girdėjosi mažas šypsnis.

Ranka prisidengiau burną ir stipriai užsimerkiau, bandydama sustabdyti raudą, tačiau tai nepadėjo.

Aš net nežinojau, kaip stipriai man reikėjo šių žodžių.

Perbraukiau delnu veidą. Pirštais ėmiau trinti akis.

- O aš tikiuosi, kad tu žinai, kaip aš stipriai tave myliu, - įstengiau sušnabždėti.

- Tu stipri, Kaja. Tu pajėgsi. Aš žinau, - užbaigė pokalbį jis.

Žodžiai aidėjo galvoje.

Tu esi stipri

Tą patį man sakė ir Ana Marina. Gal stiprybė nepriklauso nuo mūsų? Gal ji išties priklauso nuo aplinkinių palaikymo?

Nusivaliau visas kvailas ašaras ir atsistojusi priėjau prie vienos iš sienų. Žiūrėjau į du lapelius. Rožinį ir Raudoną. Per juos abu didelėmis raidėmis buvo užrašytas žodis ,,ISPANIJA".

Kas po velniais nutiko tarp Rakelės ir Zayn? Kodėl tai tapo paslapatimi? Po velniais... kokia Zayn smurto priežastis? Juk viskam yra priežastis... ar ne?

Garsiai atsidusau ir nuplėšusi abu lapelius sugrūdau į treninginių kelnių kišenę ir nusileidau į apačią. Apsiaviau batus ir išėjau iš namų. 

Man buvo visiškai nusispjaut, kaip aš atrodau. Užteks savęs gailėti. Laikas pradėti kažką daryti. Reikia pradėti nuo didžiausių neaiškumų.

Zayn ir Rakelė.

Būtent dabar sparčiai žingsniavau link jos namų. Turiu išgirsti jos pusę ir apskritai turiu sužinoti, kaip ji jaučiasi. 

Galėčiau pasikalbėti apie tai ir su pačiu Zayn. Na, tiksliau privalėsiu su juo pasikalbėti apie tai. Tačiau tikrai ne dabar. Šiuo metu tas vaikinas pačioje mano ,,žmonės, kuriais galėčiau pasitikėti" sąrašo apačioje. Ir neplanuoju to pakeisti. Jis susimovė.

Bet aš tiesiog norėjau suprasti, kas po velniais nutiko.