Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

55

Sulėtinau savo bėgimo tempą, kol visiškai sustojau.

Pakėlusi akis apsižvalgiau, kur mano kojos mane atnešė. Mano kūnu iškart perbėgo šiurpuliukai. Žema, atrodo, niekada nesibaigianti, akmeninė tvora ir metaliniai varteliai.

Giliai kvėpuodama, priėjau ir stumtelėjau juos. Jie girgždėdami atsivėrė. Paskutinį kartą giliai įkvėpusi įžengiau į kapines.

Smėlis po mano batais šiek tiek girgždėjo drumsdamas mirtiną tylą. Dangus buvo pilkas ir niūrus. Beveik toks pats niūrus, kaip ir pačios kapinės.

Akimis glosčiau kiekvieną praeitą antkapį. Jie visi buvo labai skirtingi. Atrodė, jog antkapiai atspindi kiekvieno, po jais besiilsinčio, žmogaus asmenybę. Vieni buvo akmeniniai, kiti mediniai. Vieni buvo tamsūs, kiti šviesūs. Vienose kapuose ilsėjosi garbingo amžiaus senoliai, kituose vaikai, kurie turbūt net nespėjo išmokti vaikščioti.

Kaip tokio, gan nedidelio, miesto kapinės, jos buvo milžiniškos. Po keliolikos minučių, klaidžiojant tarp mirusiųjų pasiekiau tą kapą.

Vildos antkapis buvo juodo marmuro. 

Paauksuotomis raidėmis buvo iškaltos jos gimimo ir mirties datos bei pilnas vardas. Vilda Maja Horan. Kiek žemiau buvo iškalti dar keli žodžiai. Mylima dukra, sesuo bei draugė.

- Stebiesi, jog aš čia? - tyliai prunkštelėjau sau panosėje. - Patikėk, aš pati nežinau, ką čia veikiu...

Nebuvau prie Vildos kapo, nuo pat jos laidotuvių. Stebiuosi, jog įstengiau prisiminti jo lokaciją. Juk praėjo jau beveik ketveri metai.

Kodėl čia nesilankiau? Nežinau... Manau, man tiesiog sunku suvokti, jog po šia drėgna žeme ilsisi ilgakasė blondinė, kurios mėlynos akys užsimerkė amžiams.

Nužvelgiau visą kapavietę. Mano nuostabai, ji buvo gan tvarkinga. Kelios žvakės bei ryškiai mėlynos našlaitės.  Tačiau viską kiek gadino sudžiūvę lapai, kurie buvo nukloję žemę. Keista. Juk dabar buvo vasara.

Garsiai atsidusau ir pasilenkusi ėmiau rinkti nepageidaujamas šiukšles. Mane tai savotiškai ramino. 

Susiradusi artimiausią šiukšliadėžę išmečiau viską, ką nurinkau nuo drėgnos žemės. Pasikuisusi savo kišenėse, išsitraukiau žiebtuvėlį ir uždegiau visas žvakes.

Baigusi atsisėdau ant žemės, atsišliedama į priešais stovinčio kapo antkapio galą. 

- Ir kodėl tu viską taip slėpei? - atsidusau. - Jei būtume buvusios artimos, ar šis kapas egzistuotų? - mano klausimai pakibo tyloje.

Netikėta, bet atsakymo negavau. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir atrėmiau į juos kaktą.

Net nepajutau, kaip ėmiau tyliai kūkčioti.

Buvau pavargusi nuo visko. Man reikėjo pertraukos nuo gyvenimo. 

Ar Vilda paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jautėsi taip pat? Ar ji buvo pavargusi? Ar ji perdozavo sąmoningai? Ar ji pasirinko savižudybę, nes buvo pervargusi?

Jai buvo šešiolika... ar septyniolika... Apgailėtina, net neprisimenu, kokio amžiaus mirė mano sesuo... Kokios problemos galėjo spausti paauglės pečius, jog ji pasirinktų savižudybę?

O gal ji išties tebuvo priklausoma narkomanė? Ir gal išties perdozavo netyčiomis?

Tiek daug klausimų į kuriuos niekada nesužinosiu atsakymų.

Ašaros baigėsi. Tačiau aš vis dar nejudėjau. Užsimerkiau ir įsivaizdavau, jog Vilda vis dar gyva.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau. Stebėjausi, jog nesušalau.

Nors gal aš tiesiog nesuvokiau, jog man šalta... Visas pasaulis šiuo metu man priminė iliuziją.

Mane į realybę grąžino smėlio girgždėjimas, kuris vis garsėjo. 

Atitraukusi kaktą nuo kelių, į jos vietą padėjau smakrą. Nesidairiau. Laukiau sekančių garsų.

- Labas, Vilda, - tylą į milijonus šipulių suskaldė tylus žemas balsas. 

Sulaikiau kvėpavimą.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš susimoviau... - po ilgos pauzės atsiduso Harry.

Jis manęs turbūt nematė. Nes sprendžiant iš garso sklidimo krypties, jis stovėjo gan atokiai, o mane slėpė milžiniškas antkapis į kurį buvau atsišliejusi.

- Esu įsitikinęs, jog būtum labai manimi nusivylusi...

- Manau, ji būtų nusivylusi mumis visais, - neiškentusi atsakiau.

Per akimirką prieš mano akis išdygo juodi sportbačiai. Kilstelėjau galvą sutikdama smaragdines akis.

- Kaja? - Harry buvo labai stipriai pasimetęs. - Atleisk... Aš maniau, jog kapinės tuščios... Nežinojau, kad tu č...

- Viskas gerai, - pertraukiau jį, įstengdama kilstelėti lūpų kamputį.

Jo skvarbios žalios akys nužvelgė mane. Prisiminiau, jog vilkiu jo megztinį... Na, jis teoriškai mano... Bet ne tame esmė.

Nudelbiau žvilgsnį atgal į žemę.

- Aš turėčiau eiti... - nejaukiai krenkštelėjo vaikinas po gan ilgokos tylos.

- Ne, - greitai pakėliau akis.

- Ne? - sutriko jis.

- Nenoriu būti viena, - sumurmėjau nukreipusi žvilgsnį.

Vaikinas nieko neatsakė, tačiau praėjęs pro mane atsisėdo ant suoliuko. Taip jis nebuvo per arti, bet tuo pačiu galėjau matyti ir jo veidą.

Mes abu tylomis stebeilijome į kapavietę.

- Dažnai ją aplankai? - nutraukiau tylą.

- Stengiuosi pasirodyti nors kartą per mėnesį, - bene iš karto atsakė jis. - Keista, tačiau kalbėjimasis su šiuo akmens luitu mane veikia kaip savotiška terapija...

- Visi turime keistų įpročių...

- Bet vis vien vieni yra keistesni už kitus, - atsakė jis. - Kaip dažnai tu ateini čia?

- Pirmas kartas po laidotuvių, - atsakiau.

Vaikinas kiek sutrikęs žvilgtelėjo į mane.

- Tu jose nedalyvavai, - tęsiau.

Jis linktelėjo.

- Kodėl?

- Negalėjau susitaikyti su mintimi, jog ji visiems laikams bus uždaryta kažkokioje medinėje dėžėje, kuri bus nuleista į duobę ir galiausiai užkasta... - susiraukė jis. - Aš pabėgau į Ispaniją... Bandžiau susitvarkyti su savimi...

- Kokie buvo jūsų santykiai? - paklausiau nežiūrėdama į jį.

Nesulaukusi atsakymo pažvelgiau į vaikiną. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis bandė mane perprasti.

- Prašau, - tarstelėjau neatitraukdama akių. - Aš noriu žinoti...