Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

13

Sėdėjau savo namų virtuvėje. Fone skambėjo raminanti muzika, o aš visa galva buvau panirusi į minčių perkėlimą iš galvos ant balto popieriaus lapo. Po apsilankymo pas Aną Mariną praėjo kelios dienos. Neįvyko nieko ypatinga. Daug laiko leidau ,,Likime" su Rone ir Zayn. Kavinės savininkas leido mums surengti poezijos vakarą, tad buvo beproto daug darbo.

Bet nesiskundžiau. Tai atitraukė mano mintis nuo Lou, kurio dar nebuvau sutikusi nuo savo sugrįžimo. Taip pat tai leido pasimiršti dėl Harry ir Zayn. Atrodė, jog susižavėjimas garbaniumi ėmė blėsti. Man grįžus jis visada elgėsi maloniai ir dar nė karto manęs neįskaudino. Gal Ana Marina buvo teisi? Gal Harry mane traukė tik dėl to, nes jis visada stengėsi mane atstumti? 

Zayn irgi nesistengė manęs palenkti savo pusėn. Jis tiesiog buvo čia. Šalia. Atrodė, jog jis toks pats, kaip ir prieš man išvykstant. Na jis toks ir buvo. Tik skirtumas tas, jog dabar aš žinojau, kaip jis jaučiasi. Zayn kantriai laukė, kol būsiu pasiruošusi. 

Bet dabar sėdint savo namuose man atrodė, jog šiuo metu sielos draugas yra paskutinis dalykas, kurio man reikia.  Dabar svarbiausia buvo susitvarkyti savo santykius su Lou, suplanuoti poezijos vakarą bei išlikti stipria bei nepriklausoma.

Suskambėjo telefonas. Niall. Atsiliepiau.

- Labas, brangioji sesute, - sučiulbėjo brolis.

- Lengvai išsiduodi, kai tau ko nors reikia, - nusijuokiau ir atsilošusi savo kėdėje panardinau delną savo plaukuose.

- O gal aš tiesiog nusprendžiau būti nuostabiu broliu?

- Taigi tau nieko nereikia? - kilstelėjau antakį nors jis to ir nematė.

- Na nevisai...

- Tu prastas melagis.

- Šis visas talentas, mūsų šeimoje, atiteko tau, - paerzino jis.

- Ar man atrodo, ar tu ką tik mane įžeidei?

- Taigi, - atsikrenkštė Niall. - Gal galime susitikti ,,Likime"?

- Tu tikrai bandai nusukti temą? - prunkštelėjau.

- Kaja, čia rimtas klausimas, - vis dar nekreipė dėmesio į mano žodžius Niall.

- Štai ir dingo malonusis brolis. Kas nutiko?

- Noriu apie kai ką pasikalbėti, tačiau nemanau, jog tai reikia aptarinėti telefonu.

- Vadinasi, tu nori pasikalbėti apie kažką kas mane, labai tikėtina, suerzins. Todėl tu nori apie tai pasikalbėti gyvai. Nes telefono pokalbį galėčiau pabaigti vidury tavo argumento, argi ne? - padariau išvadas.

- Lauksiu tavęs šeštą, - prunkštelėjo jis.

- Niall James Horan, ką tu pridirbai... ?- nutrūkau viduryje sakinio, nes jis užbaigė pokalbį.

Pavarčiau akis ir padėjusi šalia telefoną vėl įkibau į rašymą. Po keliolikos minučių telefonas vėl suskambėjo. Atsidusau ir pakėliau.

- Žinojau, jog vėl paskambinsi, - papurčiau galvą.

- Vėl? - išgirdau švelnų juoką kitame laido gale.

- Rakele? - sutrikau.

- Kaip jau supratau tikėjaisi ne mano skambučio.

- Niall vėl daro nesąmones, galvojau, jog čia vėl jis, - paaiškinau. - Kaip tu? Kodėl skambini? Ar viskas gerai? Kada grįžti?

- Stop, stop, stop. Jau pamiršau pirmą klausimą, - nusijuokė mergina. - Grįšiu diena prieš poezijos vakarą. Mūsų atostogos truputį užsitęsė.

- Laukiu nesulaukiu. Mums reikia atsigriebti už daugybę laiko atskirai.

- Pilnai pritariu.

- Gal naktį prieš tą renginį nori praleisti pas mane? 

- Skamba nuostabiai, - apsidžiaugė mergina. - Bet dar negaliu atsakyti. Bijau, jog kas nors gali pakisti, tad nenoriu prisižadėti, ko negalėsiu ištesėti. O jeigu atsakymą duočiau vos tik grįžusi? Nuostabiausi nuotykiai tik ekspromtu, ar ne?

- Pasiilgau tavo spontaniškumo, - nusišypsojau. - Sutarta.

- Puiku, - džiaugsmingai cyptelėjo ji. - O kaip sekasi planuoti poezijos vakarą?

- Nemeluosiu tikrai gerai. Rytoj jau turėsime skelbimo maketus. Persiųsiu tau el. paštu, jog galėtum pasidalinti savo socialiniuose tinkluose.

- Puiku!

Su Rakele prakalbėjome apie pusvalandį. Pabaigusi pokalbį pagaliau galėjau užbaigti savo minčių perrašinėjimą. Kol šiek tiek apsitvarkiau, nusiprausiau bei pavalgiau, laikrodis rodė šiek tiek po penkių. 

Išėjau į lauką ir užrakinusi duris, atsisėdau ant sūpynių, kurios stovėjo terasos pakraštyje. Surinkau Zayn numerį.

,,Labas, užsiėmęs?"

Atsakymą gavau bene iš karto.

,,Ne, ar kas nutiko??"

,,Nevisai, man reikia pavežėjimo"

,,Tu namie?"

,,Jo"

,,Būsiu už penkiolikos minučių"

Nevalingai prunkštelėjau.

,,Bet aš dar nespėjau paprašyti"

Šį kartą atsakymo teko palaukti kelias minutes.

,,Lyg tai, ką nors keistų"

Vėl prunkštelėjau ir užvertusi galvą ėmiau sūpuotis, laukdama Zayn.

- Ar man atrodo, ar tu mane išnaudoji, - nusijuokė Zayn paduodamas man šalmą.

- Naudojuosi draugų suteikiamais privalumais, - atkirtau besidėdama šalmą.

- Tai tas pats, -  prunkštelėjo vaikinas man atsisėdus už jo. - Tik tu tai pasakai šiek tiek gražesniais žodžiais.

- Važiuosim ar ginčysimės? - mestelėjau apkabindama jį per liemenį.

- Jūsų paslaugoms, princese, - nusijuokė vaikinas ir ėmė važiuoti.

Zayn žodžiai perliejo stipriau, nei jis būtų numanęs. Be Lou manęs niekas nevadindavo princese. Nevalingai stipriau suspaudžiau vaikino liemenį. Lyg norėdama įsitikinti, jog jis tikrai čia ir neketina niekur pradingti. 

Mums sustojus prie kavinės, Zayn net neužsiminė apie mano tvirtą įsikibimą. Ir už tai jam buvau dėkinga. 

- O kodėl tau čia reikia būti? - paklausė jis einant mums link įėjimo.

- Niall norėjo apie kažką pasikalbėti. Gal turi kokių nors įtarimų?

Vaikinas tik truktelėjo pečiais ir atidaręs duris praleido mane. Vos įėjusi vidun sustojau.

- Neminėjai, jog bus ir Louis, - išgirdau pritilusį balsą sau prie ausies.

Žvelgiau į du vaikinus, kurie juokėsi apie kažką diskutuodami.

- To neminėjau ne aš, o Niall, - atsakiau.