Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

5

Papasakojau Zayn ir Niall apie savo gyvenimą išvykus ir atsakiau į bene visus jų užduotus klausimus.

- Kadangi mes brolis ir sesuo...

- Man jau dabar nepatinka šio sakinio pradžia, - nusijuokiau.

Niall pavartė akis ir šiek tiek palinko į priekį.

- Kodėl niekad nesakei, jog tu ir Harry pažįstami, - sušnabždėjo jis.

Mano veidu perbėgo išgąstis. Visai pamiršau, jog man pabėgus daugelis mano paslapčių išaiškėjo, kaip ant stalo atverstos kortos.

- Nes būtų reikėję ilgai pasakoti, - į virtuvę grįžo Harry ir atsisėdo prie stalo. 

Visą laiką, kol kalbėjausi su Zayn ir Niall, vaikinas buvo išėjęs. Atrodė, jog jam būtų buvę sunku išklausyti tą pačią istoriją dukart.

- Manau būtų buvę pravartu žinoti, jog vienas kito negalėjote pakęsti, - kalbėjo Niall. - Nors kažkuriuo metu buvote daugiau, nei draugai, - numetė bombą jis.

Iš Harry veido supratau, jog jis irgi nežinojo, jog dauguma mudviejų bendravimo detalių, jau nebebuvo paslaptis.

- Tai buvo labai sudėtinga situacija, - išsisukau nuo atsakymo.

- Ar jūs nejaučiate įtampos būdami šalia vienas kito, po visų tų įvykių? - paklausė Zayn.

Pasukau galvą į garbanių, kuris jau laukė mano žvilgsnio. Po kelių akimirkų abu nusijuokėme.

- Tiesą sakant, - pasitrynė nosį Harry vis dar besijuokdamas, - manau mūsų santykiai dabar daug geresniame būvyje.

- Ar jūs...? - sutriko Niall.

- Jei klausinėsit tokių klausimų, manau patys sukursite tą įtampą, - atsakiau nespėjus jam pabaigti.

- Kaip džiaugiuosi, kad grįžai, - judindamas galvą tarė Niall.

- Aš taip pat džiaugiuosi, jog grįžau, - kryptelėjau galvą.

Sėdėjau prie stalo su Harry, Zayn ir Niall. Rodės, jog tie pusė metų tebuvo sapnas.

- Aš turiu reikalų, - Prabilo Harry, atkreipdamas mano dėmesį, - Tave reikės parvežti?

- Aš parvešiu, - užkirto Zayn, man nespėjus atsakyti, - Tu jau turėjai laiko pasidžiaugti jos grįžimu, - nusijuokė jis.

Harry prunkštelėjo ir atsisveikinęs išėjo. Manau, mano grįžimas išties šiek tiek apmalšino įtampą tarp jų.

Po poros valandų, galiausiai atsisveikinau su Niall, nes ėmiau justi kelionės nuovargį, ir mudu su Zayn palikome virtuvę.

- Kaja, mums kada nors teks pasikalbėti apie tai kas nutiko per Kūčias, toje traukinių stotyje, - tarė Zayn mums išėjus laukan.

- Aš žinau, jog buvau per daug susitelkusi į save, - atsigręžiau į jį. - Ir aš be galo atsiprašau, jog niekad nesirūpinau tavo jausmais.

- Viskas gerai.

- Tu bandei su manimi kalbėtis Ispanijoje.

- Nevykęs bandymas, - švelniai nusijuokė.

- Niekada negalvojau, jog mes galėtume būti daugiau nei draugai, - kalbėjau. - Tu buvai šalia nuo pat pradžių. Tu matei, kaip aš su kiekviena diena vis keičiausi.

- Aš niekada nesistengiau tau parodyti, ką jaučiu, - bandė pateisinti mano elgesį savuoju.

- Praėjo daug laiko...

- Ir mano jausmai nepakito, - pertraukė jis mane.

Sutrikusi pažvelgiau į jį.

- Zayn, aš... - bandžiau dėlioti mintis.

- Nejauti man to paties, - apsilaižė lūpas, nuleisdamas akis. - Žinau, bet tai nereiškia, kad aš ketinu nuleisti rankas, - grąžino žvilgsnį vaikinas.

Mano lūpos nevalingai prasivėrė. Tai privertė jį nusijuokti.

- Nebijok, nepriversiu tavęs jaustis nejaukiai, - nusišypsojo jis. - Tiesiog dabar tu žinosi, jog kiekvieną kartą bendraudamas su tavimi, valdausi tavęs nepabučiavęs.

- Tavo elgesys ima derėti prie tavo išvaizdos, - pakračiau galvą.

- Ar tai įžeidimas? - nusijuokė jis.

- Spręsti tau.

- Motociklas garaže, - nukreipė temą jis. - Einam.

- Gaudyk, - mestelėjo jis man šalmą.

Sugavusi užsidėjau jį ant galvos. Zayn jau sėdėjo ant motociklo. Permečiau koją ir atsisėdusi apkabinau jį per liemenį. Jo kvepalų aromatas perliejo mane nuo galvos iki kojų pirštų.

- Per daug nesimėgauk, - mestelėjau.

Jis prunkštelėjo.

- Kaip aš tavęs pasiilgau, - nusijuokė ir užvedė motociklą.