Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

42

Iš visų jėgų stengiausi sutelkti dėmesį į kelią priešais save. Važiavau namo. Nuovargis, dėl visų šiandienos įvykių, mane pasivijo. Vaizdas akyse dažnai kiek susiliedavo, o nuo žiovulio ėmė mausti žandikaulį.

Vieną ranką patraukusi nuo vairo, perbraukiau veidą ir kelis kart patapšnojau sau per skruostą taip bandydama save prabudinti. Galiausiai mane užklupo ir senas draugas - galvos skausmas.

Niekada taip stipriai nesidžiaugiau pamačiusi savo namų kiemą. Svetainėje degė šviesa. Vadinasi Harry dar nemiegojo. Kažin ar jis jaučiasi toks pat išvargęs? Gal jis ir neturėjo akis atveriančio pokalbio su artimu žmogumi, bet... Jis šiandien išgelbėjo dvi gyvybes ir atskleidė dalį savųjų paslapčių. Tai ne ką lengviau, nei mano išgyvenimai. Aš bent jau nebuvau sužeista... Na beveik... Neskaitant raudonų pirštų žymių ant kaklo ir dar neišryškėjusių mėlynių ant kitų kūno vietų... Aš buvau sveika...

Įėjau į namus. Jie skendėjo visiškoje tyloje. Sustojau vos įėjusi į svetainę. Ant kavos stalelio stovėjo du tušti puodeliai ir baltas popieriaus lapas, kuris buvo bene visiškai prirašytas. Harry miegojo išsitiesęs ant sofos (Na ji buvo gerokai per maža, todėl jo kojos kabarojo nuo ranktūrio). Rankos sunertos per alkūnes buvo paslėpusios akis nuo įkyrios svetainės šviesos.

- Nemanai, jog yra šiurpu stebėti miegančiuosius? - kambarį užpildė, jo prikimęs kikenimas.

- Iš kur žinai, jog čia aš? 

Vaikinas tyliai prunkštelėjo. Patraukęs rankas nuo veido, pasirėmė ant alkūnių ir šiek tiek pasikėlė, jog matytų mane. Jo veide atsirado kvaila šypsena.

- Nes tai logiškiausias variantas, -paaiškino jis. - Buvo galimybė, jog tai galėjo būti tavo tėvai... Tada tai būtų dar šiurpiau... Na nebent tai būtų Niall, bet... abejoju ar jis tebeturi šių namų raktus, - nusijuokė jis.

Papurčiau galvą stebėdamasi jo sakinių absurdiškumu.

- Kaip sekėsi? 

Prikandau lūpą bandydama sulaikyti į paviršių besiveržiančią šypseną, tačiau tai nė kiek nepadėjo. Vis dar besišypsodama kelis kart palinksėjau.

Harry nukėlė kojas ir atsisėdo tiesiai.

- Ateik atsisėsk, nes man atrodo, jog dar kelios akimirkos ir tu atsijungsi vietoje, - nusijuokė jis.

- Kodėl tu toks energingas? - prunkštelėjau atsisėsdama šalia.

- Nes aš gan neblogai nusnūdau, - gūžtelėjo jis pečiais. - Na iki tol, kol tu ėmei mane stebėti tarsi koks siaubo filmo personažas.

Pavarčiau akis ir švelniai stumtelėjau jo petį priversdama jį prunkštelti.

- Taigi, ar mes vėl matysime galingąjį Zajos duetą? - išsiviepė jis.

- Zajos? - kilstelėjau antakį.

- Tik nesakyk, kad neskamba gražiai.

- Aš per daug pavargusi, jog vystyčiau šį keistą pokalbį, - nusijuokiau ir patogiau įsitaisiau ant sofos.

- Tau reikia poilsio, - pritarė jis. - Atrodai siaubingai.

- O tu žodžio kišenėje neieškai, - papurčiau galvą.

- Juk norėjai, kad nebemeluočiau, - truktelėjo jis pečiais.

- Taigi nori pasakyti, jog aš esu baisi? - erzinau jį.

- Tu mane provokuoji, - prunkštelėjo jis. - Tie žodžiai be konteksto skamba siaubingai.

- Skamba taip pat siaubingai, kaip aš atrodau?