Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

39

- Kaip tokioje įtemptoje situacijoje tau šovė tokia geniali mintis? - besijuokdamas paklausė Harry.

- Tai tikrai nebuvo mintis, tai tebuvo mano kūno instinktas, - užsidengiau delnais burną.

Mano širdis šokinėjo iš džiaugsmo.

- Reikia pasišnekėti su Rakele, - nurimau. - Ji pati nuspręs ar nori pateikti kaltinimus ar užsiimti šantažu.

Harry besišypsodamas kelis kart linktelėjo man pritardamas. 

Baigiau daryti arbatą ir paėmusi puodelį bei Rakelės telefoną pažvelgiau į Harry.

- Manau, jog tau reiktų persirengti, - nužvelgiau jo purvinus rūbus. - Niall kambaryje dar yra jo užsilikusių drabužių.

- Po dar vienos cigaretės, tikrai pasinaudosiu šiuo pasiūlymu.

Nusijuokiau ir palikusi jį virtuvėje patraukiau į tėvų kambarį.

Man įėjus į kambarį, Rakelė atsisėdo lovoje.

- Atnešiau tau arbatos, - šyptelėjau prisėsdama ant lovos krašto. - Be to, Harry rado tavo telefoną.

Ji paėmė puodelį iš mano rankų. Padėjau jos telefoną ant naktinio staliuko.

- Kadangi dar nemiegu, gal papasakosi kodėl išvis norėjai mane aplankyti? - klastūniškai šyptelėjo ji.

- Manau, jog tokia budri jausiesi neilgai.

- Ar tu man į arbatą įlašinai migdomųjų? - kilstelėjo antakį ji.

- Melatonino, - pataisiau ją.

- Tai praktiškai tas pats, - prunkštelėjo ji ir padėjo puodelį ant naktinio staliuko. - Išgersiu tada, kai pasikalbėsi su manimi.

Tyliai prunkštelėjau.

- Amm... - bandžiau nuspręsti nuo ko pradėti. - Tu juk žinai, jog pastarosiomis savaitėmis mano psichologinė būklė buvo... prasta?

Ji linktelėjo.

- Nusprendžiau, jog tai dėl visų paslapčių, kurios mane supa...

Ji vis dar atidžiai klausėsi.

- Man niekada nebuvo aiški situacija tarp tavęs ir Zayn...

- Mums patiems viskas buvo labai neaišku... - su šypsena nudelbė akis ji.

- Nusprendžiau pradėti painioti visą tą paslapčių voratinklį būtent nuo judviejų situacijos. Bet tai sukėlė tik dar daugiau neaiškumų...

- O kas vyksta tarp tavęs ir Zayn? - pertraukė ji mane. - Na tiksliau vyko iki to nesusipratimo Niall ir Lou namuose... Ir gal nori paaiškinti, kas ten po velniais nutiko?

- Rakele, ar tu myli Zayn? - nekreipiau dėmesio į jos klausimą.

Tai ją išmušė iš vėžių.

- Aš niekada nesakiau...

Kilstelėjau antakius, tai ją privertė sustoti.

Ji giliai atsiduso. Ir nežymiai linktelėjo.

- Rakele, aš jį myliu... - prabilau, tačiau buvau pertraukta jos ašarotų akių, kurios staiga mane pervėrė. - Bet ne taip kaip tu galvoji, - įstengiau užbaigti sakinį.

Ji suraukė savo kaktą.

- Zayn visada buvo mano geriausias draugas, - atsidusau. - Niekada negalvojau kitaip iki pat Kūčių. Tada visos kortos susimaišė. Ir po šiandienos visi įvykiai man tapo dar neaiškesni, - susiraukiau atitraukdama žvilgsnį nuo jos. - Visi kažkodėl bandė mane įtikinti, jog turiu suteikti šansą meilei...