Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

52

- Ką? - sutrikusi vėl atsigręžiau į jį.

Jo žandikaulis jau buvo atsipalaidavęs, o skruostai šlapi.

- Aš tave myliu, - pakartojo jis, gręždamas mane smaragdiniu žvilgsniu.

- Harry, - suraukiau kaktą jausdama, kaip rauda iškyla į dienos šviesą. - Prašau, nereikia... - sušnabždėjau.

- Kaja, - jis priėjo arčiau. Mūsų veidus skyrė vos keli centimetrai. - Aš nemeluoju. Aš tikrai tave myliu, - sušnabždėjo, gręždamas mane žvilgsniu.

- Tu meluoji... - rauda trukdė man kalbėti. - Tu tik nori toliau mane skaudinti...

- Kaja, aš tau nemeluoju. Prašau suprask... - jo balsas lūžinėjo. - Aš vertinu kiekvieną akimirką praleistą su tavimi. Niekada nemaniau, jog kadanors pamesiu galvą dėl tokios merginos, kaip tu... Tavo kiekvienas prisilietimas išdegina žymę mano odoje... Tavo juokas pripildo mane naujų jėgų...

- Harry... - desperatiškai sušnabždėjau, nusukdama galvą į šoną.

Buvo sunku to klausytis.

Nenorėjau to klausytis.

Tai atrodė taip netikra.

- Aš prisimenu bučinius Ispanijoje, - toliau kalbėjo jis.

Sugrąžinau žvilgsnį prie jo.

- Ką? - suraukiau kaktą.

- Aš nebuvau girtas... Kaja, aš niekada negaliu apsvaigti nuo alkoholio, kai tu esi šalia... Nes aš apsvaigstu nuo tavęs...

- Ir tu nori, kad aš tavimi patikėčiau? - pervėriau jį žvilgsniu. - Po visų tų ilgų mėnesių, kai man melavai?

- Tačiau dabar aš stoviu čia ir atveriu tau save, - gynėsi jis. - Pasitikėk manimi...

- Neprašyk manęs to... - papurčiau galvą.

Akys nuo verkimo jau ėmė perštėti.

- Kai tu pabėgai, mano širdies plakimą palaikė tik prisiminimai apie tavo kiekvieną prisilietimą... - jo balsas lūžinėjo. - Po velniais aš pasiėmiau atgal tą kvailą megztinį, nes jis buvo persigėręs tavo kvapu!

Kelias akimirkas tiesiog stebėjau, kaip iš jo smaragdinių akių, viena po kitos bėga, krištolo šukes primenančios, ašaros.

- Jeigu tu mane myli... - galiausiai nutraukiau nusistovėjusią tylą. - Kodėl visados mane stūmei tolyn? - sušnabždėjau.

Jis užsimerkė ir kiek susiraukė. Praėjo kelios akimirkos, kurios atrodė truko visą amžinybę. Galiausiai jis atsimerkė.

- Nes man negalima tavęs mylėti... - sušnabždėjo vos girdimai.

Vėl susiraukiau.

- Aš pasimetusi...

- Pasakyk jai, Harry, - pro mus praskrido Niall balsas.

Abu pasukome ašarotus veidus garso pusėn. Kavinės tarpduryje stovėjo Niall.

- Tu žinojai? - susiraukė Harry.

Atsitraukiau nuo jo per porą žingsnių, jusdama, jog man stinga deguonies.

- Įtariau, - šyptelėjo Niall, prieidamas kiek arčiau. - Tačiau Ispanijoje įsitikinau...

- Ir tu nepyksti? - Harry visas dėmesys buvo sutelktas į Niall.

- Kodėl tu turėtum pykti? - perliejau brolį žvilgsniu.

Prašau, Dieve, nesakyk, jog mano pačios brolis man meluoja ir kažką slepia.

Prašau.

Aš neištversiu.

Tu tai žinai.

Aš tai žinau. 

Niall trumpam žvIlgtelėjo į  Harry prašydamas leidimo.

- Baikit! - suirzau, taip atkreipdama jų abiejų dėmesį. - Aš stoviu čia! Aš esu visos šios nesąmonės dalis. Aš turiu teisę žinoti ir suprasti, kas čia vyksta! Gal po velniais vieną kartą baigsit kurti paslaptis ir melus?!

Niall užsimerkė ir garsiai atsiduso.

- Prisimeni tą kartą, kai tu atvažiavai su Harry į mano namus, galvodama, jog sugriovei mūsų draugystę? - atsimerkęs jis paklausė.

Nieko neatsakiau tik spoksojau į jį.

- Mudviejų santykiai niekada nebuvo nutrūkę, - mano dėmesį patraukė Harry.

Pažvelgiau į jį. Jis atidžiai mane stebėjo.

- Aš nesuprantu... - mano žvilgsnis lakstė nuo vieno vaikino prie kito.

- Kaja, - galiausiai prabilo Niall. - Tai ne aš neištverčiau dar vieno tavo pabėgimo...

Vėl suraukiau kaktą ir trumpam nudelbiau žvilgsnį. 

Neisterikuok. Neisterikuok. Neisterikuok.

Viskas gerai.

Ne, negerai.

Bet svarbiausia kvėpuok.

Pakėliau akis atgal į Harry.

- Kodėl? - sušnabždėjau. - Kodėl tu mane atstūmei tiek daug kartų? Kodėl slėpei įvairius dalykus? Kodėl man melavai, jei išties mane myli?

Man reikėjo atsakymų.

Aš buvau pasimetusi.

Mano jausmai buvo vienas didelis ir nelogiškas emocijų kratinys.

- Harry, tu privalai tai pasakyti pats... - atsklido Niall balsas. - Jai reikia žinoti...

- Prašau, - sušnabždėjau neatitraukdama žvilgsnio nuo jo žalių, blizgančių akių.

Harry lūpos buvo pravertos. Jo krūtinė kilnojosi. Tačiau jis nepajėgė kalbėti.

- Kas per... ?- ore nuvilnijo dar vienas balsas.

Visi vienu metu pasukome galvas balso pusėn.

Tarpduryje stovėjo išsigandęs Lou. Jo akys lakstė.

- Lou, ar tu žinojai? - paklausiau vaikino.

- Žinojau ką...? - dar labiau sutriko jis.

- Ne, jis nežinojo, - už jį atsakė Niall. - Tai Harry reikalas. Jis to niekam nepasakojo. Aš tai tiesiog supratau, nes labai gerai pažįstu jus abu. Turbūt geriau nei jūs patys...

Išgąstį Louis veide pamažu pakeitė liūdesys. Jis perprato prieš jį vykstančią situaciją.

Kokį šimtąjį kartą pažvelgiau į tas smaragdines akis.

- Man reikia žinoti...

Harry iškvėpė orą susikaupusį plaučiuose.

- Aš tau esu sakęs, jog per visą gyvenimą esu turėjęs tik dvejus santykius... - galiausiai prakalbo jis. Jo balsas drebėjo ir lūžinėjo su kiekvienu žodžiu.

Linktelėjau.

- Vieni iš jų buvo su Sofija. Kurie išties tebuvo... jos išnaudojimas...

Vėl linktelėjau.

- Taip pat žinojai, jog taip elgiausi tik dėl to, nes norėjau užsimiršti nuo senųjų santykių... Kurie baigėsi tuo, jog išdaviau savo antrąją pusę...

Skaudžiai nurijau seiles.

- Taip pat esu tau sakęs, jog tavo akys... kaip merginos, kurią mylėjau... Jos, ne tik panašios... jos ...identiškos...

Stipriau suraukiau antakius, nesuprasdama šių prisiminimų esmės. 

Vaikinas užsimerkė ir prikando lūpą. 

Praėjo kelios, ilgos akimirkos, kurias užpildė spengianti tyla.

 Jis atsimerkė. Jo ryškiai žalias akis buvo užplūdusi nauja ašarų banga.

- Mano pirmoji mergina buvo Vilda.