Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

18

- Ar turi planą? - paklausė vaikinas mums žingsniuojant takeliu link Louis namų durų.

- Visiškai ne, - atsakiau.

- Ir tu nori, kad aš tavimi pasitikėčiau, po tokio atsakymo? 

- Aha, - mestelėjau nuspausdama durų skambutį.

Durys atsidarė man dar nespėjus paskambinti antrą kartą. Tarpduryje stovėjo Niall. Iš palengvėjimo atsidusau. Bijojau, jog durų neatidarytų Lou.

Niall veidas išdavė jo sutrikimą.

- Ar jūs ieškote Louis? - sutrikęs paklausė jis.

- Ne mes ieškome tavęs, - atsakiau. - Galime užeiti?

Vaikinas susiraukė tačiau plačiau pravėrė duris. Man ir Harry įėjus apsisukau ant kulno ir įsispoksojau į mėlynas brolio akis.

- Kodėl man melavai? 

- Ką? - Niall vis dar nesuprato, kas dedasi.

- Sakei čia viskas gerai...

- Kaja, - ant mano peties nusileido sunkus delnas. - Gali mums duoti kelias minutes?

- Ką? - dabar jau aš buvau sutrikusi. Pažvelgiau į garbanių. - Ne...

- Pritariu Harry, Kaja, - prabilo brolis, priversdamas mane vėl apsisukti. - Šiam pokalbiui reikėjo išorinės jėgos postūmio, tačiau jis turi būti privatus, - kalbėjo Niall, galiausiai supratęs, kas vyksta.

Susiraukusi atsitraukiau kelis žingsnius, jog matyčiau abu vaikinus.

- Eik į virtuvę ir pasidaryk kavos, - paliepė Niall. - Kai aš ir Harry išsiaiškinsime, prisijungsime.

- Iš kur aš galiu žinoti, jog man vėl nemeluosite?

- Turėsi mumis pasitikėti, - atsakė Harry.

Vis dar nepatikliai į juos žvelgiau.

- Kaja, viskas bus gerai, - Niall prašančiai žvelgė į mane.

Atsidusau.

- Pažadat?

- Pažadam, - kartu atsakė jie.

Palinkčiojau ir apsisukusi nuėjau virtuvėn. Girdėjau, kaip vaikinai lipa laiptais į viršų. Atsisėdau prie stalo ir tiesiog laukiau.

Nežinojau ar dar ne per vėlu. Visa širdimi meldžiau, jog jie susitaikytų. Harry ir Niall draugystė atrodė nesunaikinama. Kartu jie buvo galingi.

Po keliolikos minučių išgirdau vaikinų juoką. Netrukus jie pasirodė virtuvėje. Abiejų vaikinų veidus puošė nuoširdžios šypsenos. 

- Ačiū, - garbanius man pasiuntė šypsnį.

Nedrąsiai šyptelėjau atgal. Niall atsisėdo šalia.

- Atleisk, jog tai slėpėm nuo tavęs. Jei tu būtum žinojusi anksčiau, turbūt ta įtampa, tarp mudviejų, būtų pranykusi daug seniau.

- Jūs susitaikėte, ar tik suradote kompromisą? - atsargiai paklausiau.

- Pasirodo šioje situacijoje mes abu nutylėjome kai kurias detales, - gūžtelėjo pečiais Harry.

- Pasirodo mūsų konfliktas buvo vienas didelis nesusipratimas, - pridėjo Niall.

- Ar dar yra dalykų, kuriuos laikote paslaptyje nuo manęs?

Abu vaikinai papurtė galvas.

Nusišypsojau, kai Niall be žodžių mane apkabino.

- Nuo šiol tu esi mano ir Harry draugystės angelas sargas, - tarė jis atsitraukęs.

- Ar tai reiškia, jog vėl gyvensi pas Harry?

- Mes pasikalbėjome ir apie tai... - prabilo garbanius.

- Aš įsikelsiu pas Louis visam laikui, - po trumpos pauzės prabilo Niall, priversdamas mane sutrikti.

- Bet juk sakei, kad jūs susitaikėt...

- Taip, - šypsojosi Niall. - Bet esmė ta, kad tą rudenį, kai palikau tėvų namus, mano ir Louis santykiai vis dar vystėsi. Tada mes pasikalbėjome ir nusprendėme, jog mes nepasiruošę gyventi kartu. Tačiau dabar, - vaikinas prikando lūpą, nebegalėdamas suvaldyti savo šypsenos, - Aš esu įsitikinęs, jog jis tas vienintelis.

Mano veide atsirado milžiniška kvaila šypsena. Beproto džiaugiausi brolio laime. Cyptelėjusi vėl puoliau jam į glėbį priversdama jį nusijuokti.

Tai nuostabiausias dalykas, kuris nutiko nuo mano grįžimo čia. Niall, kuris taip ilgai ieškojo savęs, galiausiai tai atrado visai kitame žmoguje. Anksčiau jis to nesuprato, bet jis visada ieškojo Louis.

- Ačiū, - tarstelėjo Harry mums grįžus į jo mašiną.

Pas Niall praleidome apie porą valandų. Kalbėjomės apie įvairiausius dalykus ir galiausiai išties patikėjau, jog tarp Harry ir Niall viskas vėl kaip seniau.

- Tu jau man dėkojai.

- Nemanau, jog to pakako, - atsakė jis.

- Tai judviejų pasiekimas.

- Be tavo postūmio, nieko nebūtų įvykę, - šypsojosi Harry stebėdamas kelią.

Mano skruostus vėl užplūdo raudonis. Pirmą kartą mano impulsyvumas davė naudos.

Praslinko dar kelios dienos. Neįvyko nieko ypatingo. Daug laiko leidau su Zayn. Jis nekamantinėjo manęs apie bučinį ir būtent dėl to galėjau visiškai atsipalaiduoti būdama su juo. Laikas bėga, o kai kurie dalykai nesikeičia. Zayn vis dar kantriai laukė tos akimirkos, kol būsiu pasiruošusi.

Buvo vakaras prieš didžiąją dieną. Rakelė vėl buvo pradingusi iš radarų, todėl susisukusi į antklodę žiūrėjau kvailą romantinę komediją.

Leidau sau šiandien visiškai nieko neveikti, nes sekančios kelios dienos bus gan sekinančios. Ryt laukia poezijos vakaras, o sekančią dieną Niall rengia kažką panašaus į įkurtuvių vakarėlį. Susirinkti turėtų visa senoji kompanija. Bent jau Niall taip planavo. Bet žinot kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi.

Niall mane privertė pažadėti, jog aš ateisiu. Neturėjau kur dėtis tad sutikau. Tikėjausi, jog sudalyvauti pavyks visiems. Tačiau mane gąsdino mintis, jog visą vakarą turėsiu kęsti nepakeliamą įtampą tarp savęs ir Lou.

Mano mintis pertraukė durų skambutis. Įjungiau telefoną. Laikrodis rodė šiek tiek po vienuolikos. Kam gali reikėti manęs tokiu laiku?

Numetusi antklodę, nužingsniavau į apačią ir net nežvilgtelėjusi pro akutę atplėšiau duris. Iškart to pasigailėjau. Neapšviestoje terasoje stovėjo juodai apsirengęs žmogus su slidininko kauke. Nerangiai sugraibiusi rankeną užtrenkiau duris ir šiaip ne taip jas užrakinau. Riksmas užstrigo gerklėje, o skruostais ėmė ristis tūkstantis baimės ašarų. 

Man ėmė trūkti oro. Delnu užsidengiau burną. Kojos tarsi įaugo į žemę. 

Kas per velnias?