Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

12

- Ir nesutikai nei vienos giminingos sielos?

- Buvau susitelkusi į save ir vienatvę. Nenorėjau savo reabilitacijos paversti dar viena problema. Jau nebebūčiau sugalvojusi, kur bėgti, - nusijuokiau.

Sėdėjau psichologės Anos Marinos kabinete. Tai nebuvo tas pats kabinetas, kuriame lankydavausi prieš pusmetį. Šis buvo tamsaus medžio sienų, nukabinėtų įvairiais paveikslais. Priešais milžinišką langą stovėjo Anos Marinos darbo stalas. Kitoje patalpos pusėje, priešais įėjimą stovėjo dvi rusvos, raštuotos sofos, ant kurių mes ir sėdėjome.

Niekada nebūčiau pasakiusi, jog šis kabinetas yra ligoninės dalis. Čia tikrai jaučiausi geriau, nei senajame jos kabinete. O gal aš tik suaugau? Gal anksčiau vien psichologo sąvoka mane gąsdino?

- Ar ten turėjai kokios pagalbos?

Jau kokį pusvalandį kalbėjausi su ja apie tai, kaip man sekėsi išvažiavus.

- Taip, - atsakiau. - būdama ten taip pat lankiausi pas psichologą. Thomas Cooper, jei neklystu?

- Ak, taip žinau apie ką kalbi, - nusišypsojo moteris. - Kadaise teko dirbti drauge. Ar pajautei skirtumą tarp apsilankymų pas jį ir pas mane?

- Jis man išties padėjo. Tačiau, jo kabinete niekada nesijausdavau saugi ar rami. Dažnai muistydavausi ar stebėdavau, kaip laikrodyje tiksi sekundės.

- Tai primena pirmus tavo apsilankymus čia.

- Manau, jog aš bijojau savo pačios minčių. Nes dažniausiai aš jas nustumiu į tolimiausią kampelį galvoje ir stengiuosi jas kuo greičiau pamiršti.

- Bijojai? - perklausė ji.

Trumpam nutilau. Ji kantriai laukė. Susikėliau kojas ant sofos.

- Vis dar bijau.

- Kodėl?

- Nes jos verčia mane daryti klaidingus pasirinkimus.

Ana Marina šiek tiek palinko į priekį. Ji rankose stipriau suspaudė savo užrašinę.

- Gal gali papasakoti plačiau? - paklausė ji.

- Am, - prikandau lūpą. - Net nežinočiau, nuo ko pradėti, jog suprastumėte situaciją, - nervingai nusijuokiau.

Ji švelniai prunkštelėjo ir atsilošusi, susikėlė koją ant kojos ir ėmė varyti savo užrašinę.

- A, štai, - ji sustojo ir pasitaisiusi akinius greitai akimis perbėgo tekstą. - Įsimylėjusi vaikiną, kuris siunčia neaiškius signalus. Jo vardas Harry. Artimiausias žmogus brolio Niall vaikinas Louis. Atitolusi nuo geriausios draugės Rakelės bei atstumianti artimą draugą Zayn.

Mano žandikaulis nukaro.

- Ar ta užrašinė skirta tik mano gyvenimo istorijai? - bedžiau pirštu vis dar sutrikusi.

- Negaliu sakyti, - ji nusišypsojo, užvertė užrašus, atrėmė alkūnes į kelius ir delnais parėmė smakrą. - Tad pasakok, kokia situacija tau grįžus?

Iš nuostabos prunkštelėjau. Ši moteris labiau priminė gerą tėvų draugę, o ne psichologę. Su ja kalbėtis buvo lengva.

Galiausiai atsidusau ir ėmiau pasakoti apie pastarąsias dienas.

- Taigi nori pasakyti, jog atsidūrei meilės trikampyje? - paklausė Ana Marina man baigus.

- Ne, - atsisėdau šiek tiek patogiau. - Tame ir problema, kad tai nėra meilės trikampis. Meilės trikampyje du žmonės myli vieną ir tas vienas žmogus myli abu. Mano situacija, - ėmiau žaisti pirštais, - tai labiau primena grandinę.

- Įdomu teorija, ar gali ją paaiškinti?

Atsidusau ir nuleidusi kojas, lioviausi žaisti pirštais.

- Mūsų jausmai yra persipynę it metalinė grandinė, - kalbėjau. - Zayn myli mane. Aš jį irgi myliu, bet ne taip, kaip jis nori. Aš bijau, jog jei jį atstumsiu, jis pradings. Tai būtų lyg grandinės trumpinimas. Aš manau, jog įsimylėjau Harry. Jums turbūt kyla klausimas, kaip jis gali būti grandinės dalis, jei prieš man pabėgant pjovėmės, kaip katė ir šuo? Grandinės dalimi tapo jo malonioji pusė. Be to man grįžus jis visada stengiasi būti toks.

- Nemanai, jog jis tau malonus tik dėl to, jog jis buvo priežastis dėl kurios pabėgai?

- Jis nebuvo priežastis, - gyniausi.

Moteris pakreipė galvą, laukdama kitokio atsakymo.

- Jis nebuvo vienintelė priežastis, - pasitaisiau.

- Grįžkime prie tavo ankstesnių žodžių, - ji vėl atsivertė užrašinę. - Ką reiškia, jog tavo mintys skatina tave daryti klaidingus pasirinkimus? 

- Ne tik mintys, bet ir jausmai, - pridėjau. - Prieš mane ištiesęs rankas laukia Zayn. Mylintis, rūpestingas, švelnus ir visa kita. Bet aš vis vien laukiu vaikino, kuris mane jau kartą atstūmė.

- Meilei neįsakysi.

- Bet aš niekad nemylėjau, - pažvelgiau į vaiskiai mėlynas Anos Marinos akis. - Iš kur galiu žinoti, ar tai ką jaučiu tikrai yra meilė? Gal meilei reikia suteikti šansą? Gal tam, jog pajausčiau meilę Zayn, man tereikia mažo postūmio?

- Tu pasikeitei, - iš niekur nieko tarė ji.

Sutrikusi susiraukiau.

- Anksčiau darei, taip kaip tau buvo geriau ar saugiau. Dabar tu bandai atrasti kompromisą, jog nieko neįskaudintum ir visi būtų laimingi. O apie savo pačios laimę, net pagalvoti nespėji.

- Nemanau, kad noriu, jog iš mano gyvenimo išeitų dar vienas žmogus, - vėl ėmiau žaisti pirštais. - Nežinau ar man užtektų stiprybės nepalūžti.

- Kaja, jei jis  tikrai tavo draugas - jis sugrįš, kai bus pasiruošęs.

- O jeigu ne? - jaučiau akyse susikaupusias ašaras. - Aš nežinau ar pati sau galiu atleisti, jog taip jį įskaudinau. 

Viena ašara nuslydo skruostu. Pirštu pagavau ją krentančią nuo smakro ir žvilgtelėjau.

- Seniai verkiau, - sušnabždėjau.

- Verkti nėra blogai, - prisėdusi šalia, Ana Marina suėmė mano ranką. - Tik verkdami suprantame, jog gyvenimas nėra iliuzija.

- Net kaip nepriklausoma rašytoja, neturiu žalio supratimo, ką tai reiškia, - tyliai nusijuokiau.

Moteris palaikomai spustelėjo mano ranką.

- Laikas viską sustatys į vietas. Tavo draugas apsipras ir galės iš naujo suprasti, kaip jis pats jaučiasi. O tu tuo tarpu pabandysi suprasti, kokius išties jausmus tau kelia abu vaikinai.

- Tai turėjo nutikti, kol buvau išvykusi... - užsikirtau. - Tačiau atrodo, jog situacija tik pablogėjo, - giliai įkvėpusi šiaip ne taip sugebėjau užbaigti mintį.

Stovėjau lauke ir užvertusi galvą stebėjau pilką, debesuotą dangų. Anos Marinos kabinete praleidau valandą. Bijojau, jog apsilankymas pas Aną Mariną bus žingsnis atgal, tačiau supratau, jog tai mano progreso dalis. Todėl pasitarusi su ja nusprendžiau čia lankytis profilaktiškai.

Mano skruostu slydo dar viena aštri ašara. Ji buvo paskutinė. Giliai įkvėpiau ir delnais perbraukiau veidą, nubraukdama visas ašaras. Anos Marinos kabinetas šiuo metu buvo vienintelė vieta, kurioje galėjau leisti sau pratrūkti. Už jo sienų privalėjau būti stipri.