Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

41

- Prašau, pasakyk jog tai netiesa, - iškošė Zayn pro sukąstus dantis.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip norėčiau jog tai nebūtų tiesa... - sušnabždėjau.

Vaikinas sukando apatinę lūpą ir užvertė galvą į viršų. Taip stovėjo kelias ilgas akimirkas. Tokiai situacijai nebuvo tinkamų žodžių.

Galiausiai jis surėkė ir ėmė blaškytis terasoje. Jis blaškėsi it iš lizdo iškritęs paukštelis. Jam reikėjo išsilieti. Jis spyrė į terasos tvorelę. Iš netikėtumo spygtelėjau, tačiau Zayn net nesureagavo. Jis spyrė dar kartą, taip išlauždamas jos dalį. 

- Zayn! - įstengiau surikti.

Jis vis dar nereagavo. Jis nebuvo čia. Jis buvo nuskendęs savo paties mintyse bei kaltėje.

- Zayn!

Jis tebespardė tvorelę. Galiausiai ėmė ją beviltiškai trankyti plikais kumščiais. Iš jo nuogų krumplių ėmė srūti kraujas.

- Zayn! - prisiverčiau pajudėti link jo. - Zayn! - suspaudžiau jo veidą savo delnais.

Zayn buvo nesiskutęs kelias dienas, o gal net daugiau. Aštrūs šereliai šiek tiek braižė mano delnus. Jo akys niekaip nenustojo laksčiusios.

- Zayn! - jis galiausiai pažvelgė tiesiai į mane.

Mano delnai sušlapo nuo jo naujos ašarų bangos.

- Dabar jai viskas gerai. Ji saugi. Radau ją laiku, - sušnabždėjau.

Zayn veidas sutrūkčiojo. Viršų paėmė rauda sumišusi su isterija. Jis ėmė kūkčioti.

Prispaudžiau jo kaktą sau prie peties vieną ranką laikydama jo plaukuose, kitą - ant jo nugaros. Jo rankos bene iškart stipriai apsivijo mano liemenį, tarsi bijodamos, jog aš galiu pranykti.

Atsargiai tebeprilaikydama jį atsiklaupiau ir galiausiai atsisėdau tebelaikydama vaikiną savo glėbyje. 

- Viskas gerai... Viskas jau praeityje... - šnabždėjau bandydama jį nuraminti.

Jo visas kūnas drebėjo. Rankos, kuri buvo jo plaukuose, nykščiu raminančiai glosčiau jo galvą. Zayn kvėpavimas buvo tankus.

- Tu nekaltas... - vis dar šnabždėjau. - Jis apgavo mus visus...

Po keliolikos minučių Zayn liovėsi drebėjęs. Jo kvėpavimas suvienodėjo, tačiau rankos vis dar stipriai laikė mano liemenį.

Niekada negalvojau, kad sulauksiu tos dienos, kai Zayn palūš. Ir kad aš būsiu ta, kuri jį ramins.

Mano nykštys vis dar lakstė jo plaukuose. Tai ramino ne tik jį, bet ir mane.

Taip sėdint šioje terasoje, bene visiškoje tyloje, mano galvą aplankė tūkstančiai naujų minčių.

Zayn niekada manęs neišdavė. Na beveik. Jį paveikė spaudimas ir manipuliacija. Jis visą tą laiką tebebuvo mano geriausias draugas. Nors nei vienas to ir nesuvokėme.

- Jei... - skaudžiai sugergždėjo jo balsas.

Jis atsikrenkštė, jog galėtų tęsti.

- Jei tave paleisiu... - galiausiai vėl prakalbo jis. Jo balsas vis dar gergždėjo, tačiau nebe taip stipriai. - Pažadi nepabėgti?

Mano širdis nukrito į kulnus. Jis išties mane spaudė, kuo arčiau savęs, nes bijojo, jog galiu pradingti.

Po velniais, kas nutiko mūsų visų gyvenimuose?

Šiek tiek stipriau jį suspaudžiau savo glėbyje.

- Pažadu, - galiausiai atsakiau.

Mano delnas, kuris ilsėjosi jo plaukuose, nuslydo ant jo nugaros. Jis lėtai atleido rankas, spaudusias mano liemenį. Galiausiai abu atsitraukėme.