Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

3

Kaip tik leidausi laiptais, kai suskambėjo durų skambutis. Atidariusi duris nė kiek nesutrikau išvydusi garbanių. Pravėriau plačiau duris ir leidau jam praeiti.

- Paiūlyčiau pasirinkimą, tačiau jau padariau kavos, - nusijuokiau įėjusi į svetainę. - Prisėsk, mostelėjau sofos link, o pati nuėjau į virtuvę paiimti puodelių.

Vos man įėjus į svetainę, Harry atsistojo ir iš manęs paėmė vieną puodelį.

- Bijau, jog pargriūsi, - paerzino.

Atsidusau ir atsisėdusi ant sofos susikėliau kojas atsisukdama į jį.

- Kavos aparatas? - paklausė gurkštelėjęs.

- Turbūt vienntelis dalykas pasikeitęs šiuose namuose nuo mano išvykimo, - akimis perbėgau svetainę. - Taigi pasakok.

- Aš? - sutriko Harry.

- Taip tu, - šiek tiek kilstelėjau smakrą. - Kas per gerumo akcija? Paskutinį kartą, mane palikai stovėti verkiančią, lauke, be palto, kai snigo.

- Ar tu tikrai neperdedi? - prisimerkė jis.

- Skamba baisiai, kai ištari tai balsu, ar ne?

- Aš tada tau paaiškinau viską... - kalbėjo jis.

- Žinau, - pertraukiau jį. - Ir tikrai neprivalai teisinti savo veiksmų. Man tiesiog įdomu, kas nutiko po to.

Vaikinas prunkštelėjo sau panosėje.

- Atvirai, tau grįžus, esi šioks toks mano išsigelbėjimas.

- Wow, - pakračiau galvą. - Gera žinoti, jog nesikeiti.

- Kam keistis, kai jau pasiekei tobulybę? - dramatiškai tarė.

- Geraiiii, - nusijuokiau. - grįžtant prie pokalbio.

- Tau išvykus kilo daug problemų, - aiškino jis. - Aš nežinojau, jog ketini bėgti. Jei būčiau žinojęs, jog tave atstumdamas, priversiu bėgti, būčiau daręs tai kiek švelniau.

- Tu nebuvai vienintelė priežastis, dėl kurios aš išvykau, - nuleidau akis ir pirštais žaidžiau su kavos puodeliu.

- Tačiau aš buvau viena jų.

Pakėliau akis ir šyptelėjau.

- Nemeluosiu, tikrai nesitikėjau, jog kažką tau pajausiu, - tyliai atsakiau.

Vaikinas pasimuistė. Iš tiesų buvo keista ramiai kalbėtis su Harry apie tą lemtingą Kūčių vakarą. Tikrai nejauku.

- Taigi, - atsikrenkštė jis. - Zayn sužinojo pirmas, - iš jos veido mačiau, kaip jis mintimis nuklydo į tą vakarą. - Dar tą patį vakarą jis mane išsitempė į lauką. Jo akys buvo paraudusios nuo verkimo ir įsiūčio. Jis rėkė, jog  sužlugdžiau tave. Aš vis dar nepajėgiau suprasti, kas atsitiko. Kilo muštynės. Niall ir Louis mus išskyrė.

- Zayn, negalėtų... 

- Kaja, jis buvo įskaudintas, - užstojo Harry jį.

Žiūrėjau į smaragdines akis. Niekada nejaučiau Zayn to, ką jaučiau šiam vaikinui. Niekada nereagavau į jo duodamas užuomenas. Niekada nesuteikiau jam progos išsilieti. Dabar puikiai suprantu mūsų nepasibaigusio pokalbio Ispanijoje esmę.

- Zayn isteriškai verkė ir muistėsi Niall glėbyje, - tęsė jis.  - Tik tada supratau, jog tau kažkas nutiko, - vaikinas pritilo. - Mano pasaulis sustojo. Žinoma, pirmiausia aplankė baisiausios mintys. Bijojau, jog atėmei sau gyvybę. Tik prisimenu, kaip iš silpnumo suklupau ant šaltos žemės.