Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

7

Kitą dieną nusprendžiau užsukti į ,,Likimą". Tikėjausi rasti arba Ronę arba Zayn. Zayn vakarykštis pareiškimas, skatino jaustis kiek nejaukiai. Tačiau jis vis vien buvo mano vienas artimiausių draugų.

Priešinga kryptimi į mane žingsniavo pažįstamas veidas.

- Hey, - pasisveikinau išnirdama jam tiesiai priešais nosį.

- Kaja, - nustebo Liam. - Kada grįžai?

- Vakar. Iš kur žinai, kad buvau išvykusi?

- Rakelė, - truktelėjo jis pečiais.

- Jūs vis dar kartu? - kryptelėjau galvą.

Vaikinas nusišypsojo ir linktelėjo. Tai buvo labai miela. Džiaugiausi, jog Rakelė surado savo trūkstamą dalelę. Tuo tarpu mano meilės reikaluose vyravo chaosas.

- Tiesą sakant, - prabilo Liam. - Ji vasarai įsidarbino ,,Likime". Manau ji apie tavo grįžimą norėtų išgirsti iš tavęs.

- Ačiū, Liam.

- Smagu, jog grįžai, - dar kartą nusišypsojo ir patraukė savais keliais.

Jam nuėjus pajutau, kaip mano skrandis persiverčia. ,,Likimas" buvo mano kelionės tikslas, tačiau nežinojau, kaip į mano grįžimą reaguos Rakelė. Abejoju ar galėčiau ištverti dar vieną atstūmimą.

Galiausiai giliai kvėpuodama, įstengiau nusiraminti. Vis tiek kada nors teks su ja susitikti. Kodėl ne dabar?

Vos įėjus į kavinę, mano akys sustojo ties baru, kur sukiojosi mergina, kurios rusvi plaukai buvo surišti į aukštą kasą. Lėtais žingsniais artėjau. Širdis daužėsi it išprotėjusi. Mergina apsisuko ir sutiko mano žvilgsnį.

- Vadinasi tai tiesa, - sušnabždėjo iš už baro Rakelė.

Nesugebėjau ištarti nė žodžio. Tad stovėjau šiek tiek pravira burna ir kvailai į ją spoksojau. Ji greit išlindo iš už baro ir įtraukė mane į glėbį. Atsipeikėjusi ją tvirtai suspaudžiau.

- Aš taip atsiprašau, - šnabždėjo ji. - Niekada neturėjau pasakyti tų siaubingų dalykų. Aš žinojau, jog tu turi problemų. Aš.. aš... - sumikčiojo ji.

- Viskas gerai, - nusijuokiau atsitraukusi iš jos glėbio. - Aš iš ties buvau apakinta savo ego, - nykščiais nuvaliau jos skruostais tekančias ašaras.

- Nuo kada aš tapau jautriąja, - nusijuokė ji, kai atitraukiau savo rankas nuo jos veido.

- Sakykime išvykusi atradau savo sielos harmoniją, - nusijuokiau.

- Sėskis, - paliepė ji. - Turėsi man papasakoti viską. Ir kai sakau viską, turiu omenyje VISKĄ.

- Patikėk, mano istorija nėra tokia įdomi, kaip gali pasirodyti.

Šnekučiavomės apie valandą. Dar prieš man apsisprendžiant išvykti mūsų santykiai buvo gana komplikuoti, todėl didelė dalis detalių liko tyliose mano mintyse. Kitavertus nors ir be atvirumo, man ir Rakelei puikiai sekėsi. Net nesuvokiau, kaip man trūko jos kompanijos.

- O kas užsiminė apie mano grįžimą? -kilstelėjau antakį

-Aš - prie stalo atsisėdo Ronė. - Maniau, jog gandas bus nuaidėjęs per visą miestą, - truktelėjo pečiais. 

- Ir labai puiku, kad taip pagalvojai, - šyptelėjo jai Rakelė. - Man reikėjo laiko suvirškinti šią informaciją, - ji sutelkė žvilgsnį į mane. - jog galėčiau drauge su tavimi džiaugtis grįžimu.

- Na bent jau kažkam nuspalvinau pilką gyvenimą, - nervingai nusijuokiau.

-Kaja, juk žinai, kad Lou tu rūpi labiau nei visas pasaulis, - liūdnai pažvelgė ji. - Duok jam šiek tiek laiko.

- O iš kur gavai šią informaciją?

- Aš tave tiesiog pažįstu, - šyptelėjo mergina.

Atsidusau. Prie stalo stojo tyla. Tačiau ji nebuvo nejauki. Priešingai, ji skatino įvertinti tai ką turi. 

Prieš mane sėdėjo rusvaplaukė, kuri visada saugojo mano užnugarį ir nesiliauja net dabar bei miela raudonplaukė, kuriai išties patiko bendrauti su manimi.

- O jums nereikia dirbti? - pertraukiau tylą.

- Ši kavinė labiau traukia vaiduoklius, nei tikrus klientus, - prunkštelėjo Ronė.

- Tiesą sakant tu esi it Dievo atsiųsta dovana, kuri leidžia prasiblaškyti.

- Manau ,,Likimui" reikia naujovių. Ką manote apie poezijos vakarą vol.2? - klastūniškai šyptelėjau.

-Tu genijus, - suplojo delnais raudonplaukė.

- Kaip aš tavęs pasiilgau, - papurtė galvą Rakelė.