Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

54

Atsisėdau tiesiai keleivio sėdynėje, tačiau daugiau nieko nedariau. Louis atidarė automobilio dureles.

- Juk prašiau išlipti, - tarstelėjo, parimdamas į jas.

- Nenoriu čia būti, - atsakiau.

- Netiesa, - susiraukė jis.

- Taip, tiesa, - atkirtau pažvelgdama į jį.

- Lipk lauk, - vėl pabandė jis.

- Ne, - patogiau įsitaisiau sėdynėje, sunerdama rankas ant krūtinės.

- Kaja.

- Louis, - atkirtau.

- Juk žinai, kad aš vis tiek laimėsiu, - kilstelėjo antakį jis.

- Pervertini save, - vyptelėjau.

Jis pervertė akis.

- O tu principinga, kaip tikra princesė, - atsiduso jis atsišliedamas nuo durelių.

Jis pasilenkė vidun ir pabandė mane paimti į rankas. Ėmiau irzliai muistytis. Nei vienas neketinome pasiduoti.

- Gerai! - galiausiai urgztelėjau. - Susitarėm. Dabar paleisk mane.

Jis besišypsodamas atsitraukė.

Pažvelgiau į savo kojas ir nusišypsojau.

- Aš tikrai nesiruošiu dėtis aukštakulnių, o kitu atveju nušalsiu pėdas, - kilstelėjau abu antakius.

Vaikinas atsiduso ir išsispyrė iš savo juodų Vans'ų. Jis liko stovėti ant šaltos žemės tik su baltomis kojinėmis.

- Dabar tu nušalsi kojas.

Louis pervertė akis ir vėl pabandė mane paimti ant rankų.

- Gerai einu!

Jis neatsitraukė tik kilstelėjo abu antakius.

- Šįkart tikrai, - pažadėjau.

Jis atsitraukė ir pasilenkęs pakėlė savo sportbačius nuo žemės ir padėjo juos arčiau manęs.

Įsispyriau į jo batus. Jie buvo gerokai per dideli. Bet tai buvo geriausia, ką galėjau šiuo metu gauti. Galiausiai išlipau iš automobilio ir uždariau dureles.

- Kodėl mane atsivežei prie šito ežero?

- Aš žinau, jog paskutinį kartą čia buvai su Harry ir...

- Iš kur? - pertraukiau jį.

- Per paskutines porą savaičių turėjome gan daug progų tiesiog pasikalbėti...

- Taigi jūs... draugai? - sutrikau.

- Kaja, mes visi draugai. Nesvarbu, kaip ilgai nesikalbame ar kaip stipriai pykstame vienas ant kito. Mes kaip visos pasaulio valstybės. Galime kariauti vienas su kitu ištisus metus, tačiau taip pat galime ir ilgą laiką gyventi taikoje.

Atsidusau. Jis buvo teisus. Nesvarbu, kaip stipriai mes visi besirietume, galiausiai viskas baigsis tuo, jog visi juoksimės prie vieno stalo.

Mes ėmėme žingsniuoti link ežero. Louis telefonas suskambėjo. Jis atsiliepė. Tylumoje galėjau girdėti ne tik Louis, bet ir žmogų kitame laido gale.

- Po velniais, Louis, jei ji ne su tavimi... - širdo Niall Louis nespėjus ištarti nė žodžio.

- Ji su manimi, - nutraukė jo monologą Lou.

- Kodėl jūs ne namie?

- Tu jos brolis, aš-geriausias draugas. Patikėk, aš žinau, ko jai dabar reikia.