Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

31

Jis lėtai atsisuko į mane. Jo veido išraiška buvo neišskaitoma.

Tarp mūsų įsivyravo tyla. Tačiau ji buvo kitokia, nei įprastai. Ji buvo kupina įtampos.

- Kodėl tu čia? - galiausiai išdrįsau paklausti.

- Jog pasakytum man tiesą, - tyliai atsakė jis.

Sutrikusi suraukiau antakius.

- Aš netikiu, jog buvai pas ginekologą, Kaja.

Tai privertė mane dar labiau susiraukti.

- Neprivalau tau aiškintis, - atkirtau. - Bet esu įsitikinusi, jog tu irgi kažką slepi. Nes tu desperatiškai bandai sužinoti sekiau tave ar ne.

- O ar sekei?

- Ne. Juk sakiau, nežinojau, jog tu ligoninėje.

- Turi man nemeluoti, nes galimai mes abu turime didelę problemą.

- Problemą? - prunkštelėjau.

Vaikinas suspaudė lūpas ir ėmė spyruokliuoti ant kojų.

- Harry... - dar labiau sutrikau. - Kas po velniais per problema? - lėtai paklausiau pabrėždama kiekvieną skiemenį.

Vaikinas liežuviu žaidė su dantimis.

- Harry! - griežčiau kreipiausi.

Jis giliai atsiduso.

- Prašau pasakyk man, kad nesilankai pas psichologą, - išbėrė jis.

Mano akys išsiplėtė, o lūpos nevalingai prasivėrė.

Harry suurzgė ir suleido savo pirštus į plaukus.

- Aš neatsakiau... - bandžiau teisintis.

- Kaja, nebebandyk manęs apgaudinėti! - pyktelėjo jis.

- Kodėl tu šauki ant manęs? - atsikirtau tvirčiau atsistodama.

- Kaja! Pas...

- Nuleisk toną! - atsistojau per žingsnį nuo jo. Mano pasitikėjimas savimi jį sutrikdė. Jis užsičiaupė.

- Puiku, - tarstelėjau. - Jei kelsi balsą, aš grįšiu atgal į kambarį.

Vaikinas garsiai iškvėpė.

- Pas kokį psichologą lankaisi? - tyliai paklausė jis gręždamas mane savo žvilgsniu.

Nebebuvo kur bėgti. Mes buvome dviese ir jis mane įspendė kampan.

- Aną Mariną, - atsidusau.

- Po velniais. - suurzgė jis. - Ar tu iš manęs tyčiojiesi! - sušaukė jis dangui.

Jis galėjo prižadinti mano tėvus, tačiau dabar nei man, nei jam tai visiškai nerūpėjo.

Harry nervingai plaikstėsi ant stogo.

- Harry, kalbėk su manimi!

Jis sustojo ir prisikišo prie pat mano veido.

- Pasirodo, brangute, - šnabždėjo jis. - mes lankomės pas tą patį psichologą.

Sutikau suirzusį žalią žingsnį.

Ne.

Ne, ne, ne, ne, ne, ne.

To negali būti. Taip nebūna.

Harry vėl vaikščiojo ratais nerasdamas vietos.

- Kiek ilgai? - sušnabždėjau įsmeigdama žvilgsnį į tolį.