Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

15

- Ką? - mano balsas užsikirto.

- Tu juk rašai, - kalbėjo Niall. - Ir aš žinau, jog tau sekasi. Kodėl tau tuo nepasidalinus su kitais žmonėmis?

- Tai asmeniška, - suirzusi palinkau į priekį. - Dalintis savo mintimis ant scenos lygu apsinuoginimui. Tai per daug intymu.

- Gerai, - nepasidavė Niall. - Jei tavo kūriniai per daug asmeniški. Skaityk kitų kūrybą.

Stipriau susiraukiau nesuprasdama kur link suka brolis.

- Jeigu nori gali skaityti, kad ir mano kūrybą.

- O tu nedalyvausi? - sutriko Lou.

- Dalyvausiu, tačiau juk aš esu parašęs ne vieną eilėraštį. - truktelėjo Niall pečiais.

- Tavo eilėraščiai, tai tavo istorija. Apie kai kurias emocijas, apie kurias tu rašai, aš esu tik skaičiusi. Kaip nepažinodama jausmo, aš galiu bandyti jį perteikti kitiems?

- Pasirink sau artimą eilėraštį iš kito autoriaus darbų, - nepasidavė jis.

- Gerai, aš suprantu kam tau reikalinga Kaja, - kai Lou mane pavadino vardu, mano širdis dužo į šipulius. -  Ji rašo ir panašiai. Prie ko aš?

- Tu dirbi leidykloje.

- Ir? - jis vis vien nesuprato.

- Lažinuosi, jog tavo akys lakstė ne vienu nuostabiu eilėraščiu, - atsakė Niall. - Be to tavo balsas tikrai kausto dėmesį.

Lou nusuko žvilgsnį, lyg svarstydamas savo vaikino pasiūlymą. Prie stalo stojo tyla. Pirmą kartą manęs neatakavo minčių lavina. Aš tiesiog džiaugiausi, jog esu šalia Lou.

- Galėtum deklamuoti Šekspyro sonetus, - tyliai prabilo Lou.

Sutrikusi kilstelėjau galvą. Mėlynos ir sielai tokios artimos akys gręžė mane.

- Kažkada minėjai, jog jo sonetai leidžia tau atsipalaiduoti, - paaiškino jis.

Tai buvo pirmas kartas, kai jis kreipėsi į mane, po mano grįžimo. Atrodė, jog visi mano kvaili principai tapo nebesvarbūs. Lou prisiminė, detalę apie mane. Ir šiuo metu tai buvo svarbiausia.

- Be to, - prabilo Niall vėl atkreipdamas mano dėmesį. - pameni, kai sakiau kad sugalvosiu, kaip gali man atsilyginti už buvimą geru broliu?

Žvelgiau į Niall. Mano veide atsirado šypsena.

- Tebūnie, - prunkštelėjau papurtydama galvą. - Kodėl gi ne?

- Taaaip! - atsistodamas šūktelėjo Niall.

Jis atkreipė vyresnė poros, kuri sėdėjo prie stalo, patalpos pakraštyje, dėmesį. Vyras nepatenkintas vartė akis, o moteris nuoširdžiai šypsojosi. Tarsi džiaugtųsi kartu su Niall.

- Louis? - kreipėsi Niall.

Vaikinas prunkštelėdamas pavartė akis.

- Dėl tavęs nors ir į pasaulio kraštą, - tarstelėjo atsistodamas. 

Niall suėmė vaikino veidą delnais ir prisitraukė bučiniui. Net nepajutau, kaip ėmiau šypsotis. 

Tada atsipeikėjau, kad tai puiki proga pasišalinti.

- Man jau laikas, - tariau jiems atsitraukus vienas nuo kito. 

- Aš tau dar paskambinsiu, - tarstelėjo Niall.

- Jei tai nebus bandymas manęs įtraukti į dar vieną aferą, tikrai lauksiu.

- Nepažadu, - nusišypsojo jis.

Pasiunčiau jam oro bučinį ir pamojavau. Vaikinas dar plačiau nusišypsojo ir suvaidino, jog jį sugauna ir atmojavo atgal. 

Žvilgtelėjau Zayn pusėn. Jis prie baro buvo įsivėlęs į pokalbį su bendradarbiu. Pasinaudojau progą ir greitu žingsniu išėjau iš kavinės. Nors pokalbis su Niall ir Lou buvo ramus ir gan lengvas, vis vien jaučiausi labai išvargusi. Tikrai neturėjau jėgų kalbėtis su Zayn apie tą bučinį. Aš dar pati nespėjau suprasti, kas nutiko.

Vos įėjusi į namus sukritau svetainėje ant sofos. Mano šypseną slėpė tik delnai ant veido. Gal išties man tereikėjo Zayn suteikti šansą? 

Tikrai galėjau sukurpti planą, kaip išvengti to bučinio. Bet tuo metu, man tai nerūpėjo. Gyveni tik kartą. Kodėl nepabučiuoti vaikino? Kodėl nepabandyti jo pamilti? Kodėl aš turiu tikėti meile iš pirmo žvilgsnio? Meilės nėra. Tu pats ją turi sukurti. Kartais tam užtenka vienos akimirkos. Kartais tam prireikia keliolikos metų. Arba pusmečio.

Man aštuoniolika. Aš neprivalau būti tobula. Aš privalau daryti klaidas. Aš pati turiu pajusti, kas yra gerai, o kas blogai. Įsimylėti gali ne kartą. 

Meilė ir įsimylėjimas yra du skirtingi dalykai. Kol atrasi tikrą meilę, savo trūkstamą sielos dalelę, gali įsimylėti nors ir šimtą kartų.

Skausmas taip pat yra gyvenimo dalis. Tik jis primena, jog mes visi teesame žmonės ir pasaulyje egzistuoja tūkstančiai galingesnių jėgų už mus.

Zayn atsirado mano gyvenime tada, kai net nenutuokiau, jog man jo reikėjo. Jis įsimylėjo pirmas ir kantriai laukė, kol aš susitvarkysiu su savimi ir atrasiu savyje jėgų mylėti kažką kitą. Tada jis buvo šalia. Dabar jis buvo šalia.  Jis vis dar laukė. Jis laukė, net žinodamas, kokia maža yra galimybė.

Bet ar aš jau atradau savyje tą stiprybę, kuri man leistų mylėti kažką kitą? 

Meilė nėra tik džiaugsmas. Tai taip pat yra saugumas bei rūpestis. Zayn man tai suteikia. Ar tai reiškia, kad aš jį įsimylėjau?