Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

28

Paviršius į kurį buvau parimusi pranyko, todėl kritau ant nugaros. Mane iškart apsivijo stiprios rankos. Jaučiau sau nuo veido braukiamus plaukus.

Galiausiai įstengiau pramerkti sulipusias akis. Buvau Niall glėbyje. Mėlynos akys, pilnos išgąsčio, lakstė mano veidu. Pasisukau ir įsikniaubiau į jo marškinėlius. Brolis mane tvirčiau suspaudė. Jo delnas raminančiai glostė mano plaukus.

Kai mane užrakino tame kambaryje, kūkčiojau ir isterikavau tol, kol akys visiškai sulipo, o mano išvargęs kūnas pateko į snaudimo būseną.

Neturėjau nei jėgų, nei ašarų, todėl tik giliai kvėpavau kumščiuose gniauždama Niall marškinėlius. Jis nieko nesakė. Nežinau ar reikėjo kokių nors žodžių. Atrodė, jog visos pasaulio spalvos nublanko ir įsivyravo chaosas.

Jaučiau galvoje atsivėrusią terpę, kuri leido nevaldomai lakstyti įvairioms mintims. Nei viena mintis nebeturėjo savo vietos. Su kiekviena sekunde vienas pamąstymas keitė kitą. Toks jausmas, jog pati bandžiau save nužudyti mintimis.

Laiko sąvoka tarsi išnyko. Nežinau, kaip ilgai buvau Niall glėbyje. Atsitraukiau tik tada, kai mano kūnas vėl ėmė pavargti. Nevalingai paleidau jo marškinėlius.

- Tau reikia miego, - sušnabždėjo Niall perbraukdamas delnu mano skruostą.

Sutelkusi jėgas papurčiau galvą ir ėmiau tankiau kvėpuoti. Nenorėjau užmigti. O jei užmigusi sapnuosiu? Jei Zayn bus ten? 

- Šhhhh, - iškart nuramino jis suimdamas rankomis mano veidą. - Viskas bus gerai. Pasitikėk manimi,- tyliai tebekalbėjo jis. - Pajėgsi atsistoti?

Nežymiai linktelėjau ir su jo pagalba po kelių ilgų akimirkų stovėjau ant kojų. Niall ranka jau buvo ant mano liemens.

Mes lėtai žingsniavome link kažkokio kambario koridoriaus gale. Atrodo praėjo amžinybė, kol pasiekėme lovą. Man atsisėdus ant jos krašto, prieš mano nosį išdygo Ronė su puodeliu, kuriame kažkas garavo.

Pajėgiau tik šiek krustelėti antakius.

- Čia melisos arbata, - tarstelėjo raudonplaukė. - Išgerk nors kelis gurkšnius. Patikėk, ryt man padėkosi.

Atsargiai paėmiau puodelį abiem delnais ir pasidėjau ant kelių. Stebėjau šokančius garus skysčio paviršiuje. Malonus kvapas perliejo mano kūną. Tai priminė hipnozę. Tyla ir ramybė. Kaip tai gali suteikti kvailas arbatos puodelis?

Garuose išvydau Rakelės veido kontūrus.

- Rakelė... - sušnabždėjau staigiai kilstelėdama galvą.

- Jai viskas gerai, - glostė mano delnus, kurie spaudė puodelį, Ronė. - Liam ją parvežė namo. Jiems reikia laiko dviese.

Mėlynos akys laukė mano reakcijos.

Tačiau jos nebuvo. Nieko nebuvo. Jokios emocijos. Jokio jausmo. Tik klausimai ir  nerimastingos mintys.

Iškvėpiau orą susikaupusį plaučiuose ir gurkštelėjau arbatos. Ji buvo pasaldinta medumi. Poskonis švelniai nuslydo liežuviu, priversdamas mane užsimerkti.

- Paiilsėk, - spustelėjo mano delnus Ronė prieš išeidama.

Išgirdusi, kaip užsidaro kambario durys, nužvelgiau potuštį kambarį. Jaučiausi keistai tolima visai šiai mane supančiai aplinkai.

Gurkštelėjau dar kelis gurkšnius arbatos ir atsigulusi susisukau į antklodę. Pro langą žvelgiau į oranžine spalva nutapytą dangų. Jau temo. Rodėsi, jog net galėjau įžiūrėti, kaip su kiekviena akimirka dangus nežymiai patamsėja. Akys ėmė sunkti ir viską per akimirksnį užliejo tamsa.