Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

16

Įkyrus skambučio garsas niekaip nesiliovė. Suniurzgėjusi atsisėdau. Miegojau svetainėje ant sofos. Vakar buvau pernelyg išsekusi, jog pasiekčiau savo lovą. Nuo kavos stalelio sugraibiau telefoną. Nei vieno pranešimo. Triukšmas tiesiog it neramus žvėrelis trankėsi galvoje. Pasitryniau akis, telefone vis dar nebuvo nei vieno pranešimo.

Ką? 

Galiausiai suvokiau, jog čia skamba ne telefonas. Tai durų skambutis. Garsiai atsidususi numečiau nuo kojų pledą ir atsistojusi patraukiau prie durų.

Už durų stovėjo Harry.

- Atrodai siaubingai, - nusijuokė jis.

Dar nebuvau visiškai prabudusi. Man prireikė kelių akimirkų, kol jo žodžiai įgavo prasmę.

- Harry? - susiraukiau, išgirdusi kaip mano balsas sugergždėjo. Turbūt palikau atidarytą langą virtuvėje. - Ką čia veiki? Kiek valandų?

- Dabar trys dienos.

Mano žandikaulis nukaro iki žemės. Aš vakar užmigau tikrai anksti. Nieko nuostabaus, jog jaučiausi lyg pervažiuota autobusu.

- Kodėl tu miegi tokiu laiku?

Neturėjau, ką atsakyti todėl tik kvailai į jį spoksojau.

- Supratau, tu dar nenubudusi, - nusijuokė jis ir pro mane įėjo vidun.

- Aš nekviečiau tavęs užeiti, - mestelėjau uždarydama duris.

- Aš pakviečiau pats save, - truktelėjo jis pečiais. - Tau reikia stiprios kavos, nes tu visiškai nesigaudai aplinkoje.

Nesiginčijau, nes jis buvo teisus. Jis patraukė link virtuvės, tačiau sustojo ir atsigręžė į mane.

Įstengiau kilstelėti antakį. 

Vaikinas prunkštelėjo, iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir atkišo jį man.

- Mano automobilyje palikai cigaretes, - tarstelėjo.

Sutrikusi paėmiau pakelį ir pavarčiau rankose.

- Aš nesinešioju cigarečių pakeliuose, - sumurmėjau, tačiau vaikinas jau buvo virtuvėje.

Atsidusi nužingsniavau ten ir pati. Garbanius, jau gamino pirmąją kavą.

- Tu man atnešei cigarečių? - įtartinai pažvelgiau į jį atsisėsdama prie stalo. 

- Aš linkiu tau tik geriausio, - atsakė jis šyptelėdamas.

Jo išraiška buvo keista. Susiraukusi atidariau pakelį.

- Harry! - suaimanavau paremdama kaktą į stalą.

Numečiau pakelį į stalo vidurį ir iš jo pabiro smulkios violetinės gėlytės.

- Čia astrai, - jis plačiai šypsojosi.

- Dabar man tikrai nusispjaut, kas čia per gėlės, - suniurzgėjau atsitiesdama.

- Juk aš tau sakiau, jog aš daug kam pasirašau, kol tai neliečia rūkymo ar alkoholio.

- Prie ežero tau tai netrukdė.

- Kartais būna beviltiška, kažką bedaryti. Tačiau tau kiekvieną kartą manęs paprašius cigaretės, gausi astrą.

- Ar tu visada kišenėje nešiojiesi po astrą?

- Puiki progą tai pradėti daryti.

Prunkštelėjau.

- Vadinasi daugiau jokių gilių ir prasmingų pokalbių prie cigaretės? - paklausiau.