Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

30

Nuleidusi galvą žingsniavau ligoninės koridoriais. Apsilankymas pas Aną Mariną buvo teisingas žingsnis. Bet kaip ir tikėjausi mano galutinis tikslas yra dar labai toli. Kartais per ilgas procesas leidžia užmiršti tikslo svarbą. Tikiuosi, jog aš to išvengsiu. 

Nors geriau pagalvojus ar yra įmanoma būti blogesnėje stadijoje, nei esu dabar? Labai stipriai tuo abejoju.

Psichologė pametėjo man ne vieną pasiūlymą nuo kurio galo turėčiau imti tvarkyti savo gyvenimą. Ir vis vien... Aš buvau akligatvyje.

Mano riešą paveikė kažkokia išorinė jėga ir per akimirką atsidūriau tamsiame akligatvyje. Tiesiogine prasme. Buvau už laiptų. Nuo jų ar iš koridoriaus šios vietos nesimatė. Tai buvo tiesiog tuščia, tamsi erdvė.

Susivokusi ėmiau dairytis, kol supratau, jog mane čia timptelėjo žmogus.

- Dingsti iš radarų savaitei ir tada nusprendi mane pasekti ligoninėj? Manau nusipelnau paaiškinimo, - žybtelėjo žalios akys vos per porą žingsnių nuo manęs.

Erdvė nebuvo didelė, todėl jis stovėjo pakankamai arti.

- Harry? - papurčiau galvą.

- Tikrai įtikinama vaidyba, bet tu neišsisuksi, - sunėrė rankas ant krūtinės jis ir dėjo žingsnį artyn.

Dabar, akims apsipratus su tamsa, galėjau įžvelgti Harry veido bei garbanų kontūrus.

- Ką tu čia nusišneki? - susiraukiau. - Geriau tu man papasakok, ką čia veiki.

- Mane kamuoja migrena.

- Migrena? - kilstelėjau antakius. - Tai kuris iš mūsų čia meluoja?

- Manai, kad meluoju? - susiraukė jis.

- Sveikinu, Šerloke, - vyptelėjau.

- Nuo kada pasidarei tokia kandi? 

Nustebusi vėl kilstelėjau abu antakius. Harry prireikė kelių akimirkų. Galiausiai jis nemaloniai nurijo seiles ir nukreipė temą:

- Genai. Spazminiai skausmai primena apie ligą nors kartą į du mėnesius, - truktelėjo pečiais jis.

Nepatikliai prunkštelėjau.

- Dabar tavo eilė, - pažvelgė jis į mane.

- Mano eilė? - sutrikau.

- Kodėl tu ligoninėje, Kaja?

Nes nebesugebu jausti ko nors išskyrus pyktį ar susierzinimą ir man reikia profesionalo pagalbos. 

Nieku gyvu negaliu to sakyti Harry.

Bet jis mane prigaus meluojant. 

Nusprendžiau žaisti nejaukumo faktoriumi.

- Buvau pas ginekologą, - ramiai atsakiau kryptelėdama galvą.

- Ginekologą? - nepatikliai pakartojo.

Pavarčiau akis.

- Moterų gydytojas, kuris... - atsidususi ėmiau aiškinti.

- Aš žinau, kas yra ginekologas, - prunkštelėjimu pertraukė jis mane.

- Tai kame problemos? - kilstelėjau antakį.

- Man atrodo, kad tu man meluoji, - jo veide suspindo erzinanti šypsena.

- Aš? Meluoju? Ir dar tau? - caktelėjau liežuviu. - Štai ir grįžome prie ego maniako, - pavarčiau akis. - Tu pats mane atsitempei į šį užkampį ir dar tardai. Jei to nebūtum padaręs, net nebūčiau žinojusi, kad tu esi čia.

Vaikinas nieko neatsakė.

Atsidusau ir praeidama pro garbanių patapšnojau jo petį.

- Pasinaudosiu tavo paties žodžiais, Haroldai. Ne viskas pasaulyje sukasi apie tave, - sušnabždėjau ir palikau jį vieną stovėti tamsoje.

Vos įžengusi į namus patraukiau virtuvėn. Tėvai svetainėje žiūrėjo televizorių. Įstengiau jiems šyptelti praeidama pro šalį.

Įjungiau kavos aparatą ir įtemptai stebėjau visą procesą.

Aš vos neįkliuvau į Harry pinkles. Visi ir taip per daug atsargiai elgiasi su manimi. Jei dar pasklis žinia, kad lankausi pas psichologą, normalų bendravimą matysiu kaip savo ausis.

Atsidusau ir pagriebusi puodelį su garuojančia kava, nuėjau į savo kambarį. Plačiai atvėriau langą, jog maloni šio vakaro vėsa galėtų žaisti su mano oda sukeldama šiurpuliukus.

Išsitraukiau savo užrašinę. Paskutinį kartą rašymo priemonę rankoje laikiau prieš gerą savaitę. Tarp pirštų švelniai spausdama tušinuką panirau į transą. Rašiau ne aš. Rašė mano mintys. Sakiniai atrodė nerišlūs, tačiau labai svarbūs. Aš jų paaiškinti negalėjau  Bet aš juos supratau. Ir šiai akimirkai to pakako.

Ranka dailiai vinguriavo virš balto popieriaus lapo. Baltą tuštumą keitė juoda spalva užrašytos įvairiausios abėcėlės raidžių kombinacijos. Pirštai atversdavo vieną švarų lapą po kito. Valandos laikrodyje bėgo taip pat greitai, kaip ir sekundės. O dangus už mano kambario lango dažėsi įvairiausiais raudonos spalvos atspalviais, kol juos galiausiai nuplovė galinga nakties tamsa ir žvaigždžių spindesys.

Rašymas tapo naudingesnis, nei fizinė veikla. Aš negalvojau. O jei tik atsirasdavo išsišokėlė mintis bandanti sugadinti mano nuotaiką - aš ją paskubomis įkalindavau savo užrašinėje.

Mano dėmesį patraukė pašalinis garsas. Buvau taip stipriai įnikusi į rašymą, jog atsitraukusi nepajėgiau suvokti iš kur atsklido tas garsas.

Jis pasikartojo. Tai buvo barkštelėjimas. Garsiai atsidusau supratusi ką tai reiškia. Dar kelias akimirkas pasėdėjusi kėdėje, atsistojau ir nuo lovos pagriebusi savo džinsinį švarką užsimečiau jį ant pečių. Perropojau lovą ir išlipau pro langą ant stogo.

Garbanius, kurį mačiau vos prieš kelias valandas, stovėjo nugara į mane prie stogo krašto.

- Kaip mergina, kuri vengia žmonių jau visą savaitę, manau, jog mes susitinkame per dažnai, - sunėriau rankas ant krūtinės.