Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

57

- Kodėl nori, jog tavęs nekęsčiau? - išdrįsau paklausti.

Žalios akys susmigo į mane. Jis nesitikėjo, jog taip greit jį perprasiu.

- Nes aš nesu geras žmogus, Kaja...

- Surask nors vieną gerą žmogų mūsų aplinkoje, prieš teisdamas save, - atkirtau.

Jis suraukė antakius.

- Mes visi meluojam, ieškom naudos sau ir skaudinam vieni kitus. Ir nesvarbu ar tai darome sąmoningai, ar ne. Mes nei vienas nesame geras žmogus - paaiškinau.

- Kodėl bandai mane pateisinti?

- Nebandau, - tarstelėjau. - Tu tikrai susimovei, Harry, - gūžtelėjau pečiais. - Bet Vilda irgi nebuvo geras žmogus. Taip, ji turėjo problemų, bet tai nepateisina jos elgesio ar maištavimo. Tai nepateisina jos perdozavimo, - irzlumas manyje žadino raudą.

Vėl nusistovėjo tyla.

- Tu ant jos pyksti, - padarė išvadas Harry.

- Ji niekada nesistengė suartėti su manimi... Man trūko mano sesers... O jai pasirinkus savižudybę ėmiau kaltinti save, jog pati nedėjau pastangų į mudviejų bendravimą... O kai tėvai po jos mirties, keliems metams, praktiškai ėmė ignoruoti mano ir Niall egzistenciją... - mano balsas nutrūko, negalėjau užbaigti sakinio.

Net nepajutau, kaip skruostu ėmė slysti ašaros. Nervingai jas nusivaliau megztinio rankove.

- Visi apie Vildą kalba, kaip apie Dievą, bet... Ji taip pat darė klaidas... Kai kurios buvo tokios, kaip tavo ar mano... Ir ji už tai dabar laikoma kovotoja...O mes? Mes, visada, už savo klaidas esame smerkiami, - iškošiau pro sukąstus dantis.  - ... Ar tam, jog mane liautųsi teisti, man irgi reikia numirti?

- Mirę žmonės gauna daugiau gėlių nei gyvieji, nes apgailestavimas yra stipresnis už dėkingumą, - atsiduso Harry.

- Ana Frank...

Harry linktelėjo. Jo žodžiai iš lėto nusėdo tarp mudviejų. Citata aidėjo mano galvoje it koks varpas.

- Tai buvo netyčinis perdozavimas, - sudrumstė tylą Harry balsas.

- Iš kur tu gali tai žinoti...? 

- Tu teisi, aš nežinau, bet... aš tiesiog jaučiu, jog Vilda... nors to ir nemokėjo parodyti... Mylėjo mus visus... Tik savu, mums nesuprantamu, būdu... Ji nenorėjo mūsų palikti...

- Bet tu juk kaltinai save... - pasimečiau.

- Ir tebekaltinu... Bet ne dėlto, jog ji perdozavo... Jaučiuosi kaltas, nes aš turėjau daug galimybių padėti jai pasveikti psichologiškai, bet jomis nepasinaudojau... Tuo metu aš ją beproto mylėjau... Ir man buvo nesvarbios visos aplinkinės problemos... Aš buvau apakęs...

- Ar todėl taip pyksti, kai aš rūkau?

Vaikinas tyliai prunkštelėjo. Jo veide užsiliko liūdnas šypsnis.

- Kai sakiau, jog tai taikau visoms merginoms-nemelavau. Po Vildos, man atrodo, jog su kiekviena cigarete iš lėto artėji prie perdozavimo...

- Ar todėl pats teberūkai? Nes kaltini save? 

Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą.

- Kai pirmą kartą tave pamačiau... Akimirkai pagalvojau, jog tai ji... O kai sužinojau, jog tu taip pat ir Niall sesuo... Maniau, jog tu tikrai jaunesnė jos kopija... 

- Todėl taip kabinėjaisi prie manęs, bet tuo pačiu bandei ir atsitverti nuo manęs aklina siena...

- Bijojau vėl įsimylėti, - šyptelėjo jis kiek stipriau, nusukdamas akis. - Laikui bėgant supratau, jog jus sieja tik nutrūktgalviškumas ir išvaizda... Jūs visiškos priešingybės...