Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

8

Dar šiek tiek paplepėjusi su Rakele ir Rone, palikau jas dirbti. Aptarėme poezijos vakaro idėją. Susirašėme argumentus ir merginos pabandys pateikti pasiūlymą savo viršininkui. Pirmasis vakaras, kuris vyko jau beveik prieš metus, buvo begalo sėkmingas. Tad kodėl jo nepakartojus? Kadangi oras buvo tikrai pasakiškas, nusprendžiau namo žingsniuoti pėsčiomis.

Namuose praleidau likusį pusdienį. Šiek tiek rašiau, apsitvarkiau bei prisiverčiau išsikrauti lagaminą. Vakarop nusprendžiau pati pranešti Niall apie šią naujieną. 

Vakaras buvo šiltas, todėl užsidėjusi juodas kelnes bei vintažinius marškinėlius, užsimečiau ant pečių rusvą, gerokai per didelį švarką ir neskubėdama žingsniavau link jo namų.

Kai juos pasiekiau jau buvo pradėję temti.

Pabeldžiau į Niall namų duris ir jos prasivėrė. Kodėl durys praviros?

-Niall! - įėjusi šūktelėjau.

Niekas neatsiliepė. Tačiau kas nors tikrai turi būti namie. Gal jis užmigo?

Pasukusi galvą kairėn žvilgtelėjau į svetainę, kuri skendėjo tamsoje.

Ore tvyrojo keistas, tačiau pažįstamas kvapas. Suspaudžiau lūpas ir nusprendžiau paieškoti jo viršuje. Visas antras aukštas irgi skendėjo tamsoje. Tačiau vienos durys buvo praviros.
Atsargiai pravėrusi duris įėjau į kambarį. Iškart susipratau suklydusi.

Tai buvo garbaniaus kambarys. 

Niekada, net nebandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo jo kambarys, tačiau manau, jog būčiau jį įsivaizdavusi kažkaip taip, kaip ir atrodė.

Neįjungusi šviesos įėjau į kambarį pilkomis sienomis. Viduryje stovėjo didelė lova, kurios juodi patalai buvo tvarkingai pakloti. Virš jos kabojo milžiniška lentyna prigrūsta įvairiausių knygų. Priešais lovą stovėjo milžiniška šviesios medienos spinta, veidrodinėmis durimis. Manau tai viena iš priežasčių, kuri skatina, jo didelę savimeilę. Langas buvo pravertas. Jo plati palangė priminė minkštasuolį. Puiki vieta galvojimui. Lango kairiajame šone stovėjo, spintos spalvos rašomasis stalas. Ant jo buvo knygų kaugė, kelios pieštukinės, ir įvairių susiglamžiusių popieriaus skiaučių.

Priėjau prie stalo ir nevalingai pirštais perbraukiau jo paviršių, sustodama prie atverstos užrašinės.

- Negražu įsliūkinti į svetimus namus, - pasigirdo žemas balsas, kuris mane privertė sucypti ir staigiai apsisukti, atsitrenkiant į stalą. 

Tarpduryje parimęs siluetas nuo mano cyptelėjimo krūptelėjo. Galiausiai supratau, jog tai Harry.

- Ar tu bandai manęs atsikratyti? Mano širdis akimirkai pamiršo plakti, - per tankų kvėpavimą išpyškinau.

- Tu man priekaištauji, kai pati slapčiomis įsliūkinai į mano namus bei mano kambarį? - prunkštelėjo Harry prieidamas.

- Aš neįsliūkinau, - bandžiau gintis.

Vaikinas sunėrė rankas ant krūtinės ir kilstelėjo antakį.

- Durys buvo praviros, o užėjusi dar šūktelėjau, - atsakiau. - Kur buvai tu? - sutrikau. - Ir kodėl jūsų namo durys buvo praviros.

- Aš buvau virtuvėje. Kelis kartus laksčiau pirmyn ir atgal iki lauko. Turbūt paskutinį kart netyčia palikau jas pravertas. Be to girdėjau, kaip šaukei Niall. Kadangi žinojau, jog jo nėra čia, nusprendžiau pažiūrėti, kokie bus tavo sekantys žingsniai, - paašikino jis.

- O kada tavo galvoje kilo idėja mane išgąsdinti?

- Kai nusprendei lysti į mano asmeninius reikalus, - ramiai atsakė jis.