Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

36

Po gero pusvalandžio pasiekiau daugiabutį, kur gyveno Rakelė su Liam. Stovėjau prie įėjimo į laiptinę geras penkiolika minučių. 

Aš čia. Aš žinau, ką noriu sužinoti. Tai kame problema? Bijau. Labai bijau. Ko aš turėčiau tikėtis?

Kelis kart giliai įkvepiu ir paspiruokliavusi ant kojų galiausiai įžengiu į laiptinę. Pasiekusi Rakelės aukštą beveik atsitrenkiu į mielą vyresnio amžiaus moteriškę.

- Brangute, kur taip skubi? - nusijuokė ji pažvelgdama į mane savo rudomis akimis.

Ji buvo labai graži. Žili plaukai suristi į žemą kasą, o rudos smalsios akys lakstė mano veidu. Nesu tikra ar esu mačiusi vyresnio amžiaus žmogų tokios šilto, rudo atspalvio akimis.

- Pas draugus. Noriu panaikinti paslapčių barjerus tarp mūsų, - gūžtelėjau pečiais ir šyptelėjau.

Kažkas šioje moterytėje skleidė beprotišką užkrečiamą džiaugsmo bangą.

- Kokia išraiškinga kalba, - pagyrė ji mane. - Rašytoja?

- Galima sakyti ir taip, - droviai nuleidau akis.

- Tavo draugai gyvena šiame aukšte? - susidomėjo ji.

Linktelėjau.

Moters veidas apniuko.

- Ar tai jauna pora? 

- Tiesą sakant taip,  - silpnai suraukdama kaktą atsakiau.

- Jie ne namie, - jos veide vėl nušvito šypsena.

- Ne namie? - nepatikliai kilstelėjau antakį.

Jos telefonas suskambėjo. Moters akys išsiplėtė.

- Malonu buvo pabendrauti, bet aš jau turiu lėkti, - išbėrė ji. - O tavo draugai... Berods vėl kažkokioje kelionėje... Sudie! - ir apsisukusi nuskuodė laiptais žemyn.

Stebėjau ją, kol ji pranyko iš mano matymo lauko.

Vadinkit mane paranojiška, tačiau ji tikrai įtartina. Pasisukau į Liam ir Rakelės buto duris. Kur jie išvažiavo? Ir kodėl? Kodėl dabar?

Kodėl man atrodo, jog ta moteris man melavo?

Mano ranka pakibo prie durų skambučio.

Kodėl mano vidinis balsas negali pasitikėti ta malonia moteryte? Kodėl jis negali pasitikėti apskritai niekuo? Ar mano vidus išties toks sugadintas?

Suspaudžiu pirštus į kumštį ir leidžiu rankai nukarti man prie šono.

Rodos kažką išgirdau. Už durų. Tame bute. Susiraukiau. Kažkas ten yra. Atsargiai suspaudusi durų rankeną palenkiu ją žemyn. Jos atrakintos.

Mane pasitinka prieškambaris. Ar ten šukės? Ir vanduo? Rožės? Ar šios atskiros dalys kažkada buvo vaza?

Fone girdėjosi įjungtas televizorius. Vadinasi namie kažkas tikrai yra. Mintis apie moters melą nedavė man ramybės. 

Mane apkurtina stiprus trenkimo garsas ir žemo balso lydima keiksmažodžių lavina.

Negalvodama įlendu į spintą man po dešine ir užstumiu duris, jog pasislėpčiau.

- Tu dar ir duris palikai atidarytas! - nuskamba riksmas visai arti.

Liam?

Durys kurtinančiai užsitrenkia. Mano kūnas ima drebėti. Kas per velnias?

- Aš jų neatidariau... - pasigirsta tylus balsas.

Tai Rakelė. 

Nuryju seiles ir žvilgteliu pro plyšį.