Kava, poezija ir cigaretės 2: Paslaptys nėra melas

49

Mano žvilgsnis susidūrė su tamsiai mėlynomis akimis. Kiek sutrikau ir nužvelgiau merginą stovinčią priešais save. Mergina vilkėjo baltą, lengvo audinio suknelę ant šleikučių, kuri siekė jos šlaunų vidurį. Tankios rudos garbanos įrėmino jos veidą ir pabrėžė mėlynas akis.

Suvokimas trenkė, kaip žaibas giedrą vasaros rytą.

- Sofija? 

- Vadinasi, nesuklydau, - šyptelėjusi ji kryptelėjo galvą.

- Na nevisai... - šiek tiek susiraukiau. - Iš tiesų mano vardas... Kaja... - paaiškinau.

Jos veidu perlėkė ne viena, ir ne dvi, skirtingos emocijos, tačiau nei vienos nespėjau sugauti.

- Turbūt kažkur kažką praleidau, - nervingai nusijuokė ji.

- Viskas gerai, - nusišypsojau.  - Juk pati įpiršau tau tą vardą. Galiu paklausti, ką čia veiki? Taprasme, kaip sužinojai apie šį renginį? - pasmalsavau.

- Tai nebėra tik renginys, Kaja, - sukikeno mergina. - Tai kultūrinis šio miesto pabudimas.

- Tai turbūt nuostabiausias atsiliepimas, kurį tik teko girdėti.

- Bet pati kažkaip niekada nepagalvojau apie galimybę čia apsilankyti...

- Tai kokie vėjai tada tave atpūtė? - nusišypsojau kilstelėdama antakį.

- Tiesą sakant tai buvo vienas vienintelis vėjas ir jis išsiskiria iš kitų tamsiomis garbanomis ir skaisčiai žaliomis akimis, - sukrizeno Sofija.

- Harry? - pasitikslinau.

- Paskutiniu metu mūsų santykiai... Sakykime atradome tas puses apie kurias net nenutuokėme...

- Paskutiniu metu? - nestipriai suraukiau kaktą.

- Paskutiniuosius du, gal tris, mėnesius... Vieną dieną jis tiesiog atėjo pas mane pasikalbėti. Išsiaiškinome viską nuo pačių pagrindų. Tada viskas ėmė gerėti... Mes vėl galėjome kalbėtis tarsi artimi draugai.

-  Šio miesto ore tikrai kažko yra, - prunkštelėjau.

- Ką turi omenyje? - susiraukė mergina.

- Aš per paskutinius kelis mėnesius taip pat atkūriau daug santykių su man svarbiais žmonėmis.

- Arba mes tiesiog augame ir imame vertinti viską ką turime...

Šviesos pritemo.

- Man jau laikas, - vienu metu pažvelgusios vieną į kitą ištarėme ir nusijuokėme.

Ėmiau ieškoti savo staliuko.

Bandžiau valdyti savo kvėpavimą ir raminti save. 

Jog Harry Sofijai nepasakojo apie melą su manimi dar nieko nereiškia. Gal tam nebuvo progos? O gal tai jau ir nėra taip svarbu? 

Tai nereiškia, jog jis grįžta prie senų įpročių.

Kaja, tu nežinai ar jis ja naudojasi.

Po minutės, gal dviejų, pasiekiau staliuką prie kurio jau sėdėjo Rakelė. Ant stalo ilsėjosi dvi šampano taurės. Prisėdau šalia.

- Pasiruošusi? - nusišypsojo mergina.

Man nespėjus atsakyti, kavinėje nuaidėjo Niall balsas:

- Labas vakaras, visiems.

- Aš pasiruošusi, - sušnabždėjau Rakelei ir sutelkiau visą dėmesį į sceną.